Ne, netiesa ir melas, nėra Lietuvos emigrantai tokie, kaip apie juos viešai kalbama ir skelbiama, nėra jie nei runkeliai, nei bukapročiai, nėra net išdavikai. Emigrantai yra tiesiog žmonės, savo rankomis bandantys užsidirbti laimę, kurią kol kas Lietuvoje sunku ne tik surasti, bet ir užsidirbti.
Žodis emigracija Lietuvoje jau tapo žodžio laimė sinonimu ir tai puikiai įrodo mokiniai, paklausti, ką planuoja daryti baigę mokyklas. Ir jeigu likimas būtų smarkiai pajuokavęs ir legendinės britų grupės „The Beatles“ narys Johnas Lennonas būtų gimęs Lietuvoje, ko gero, jis kaip ir daugelis kitų lietuvių, taip pat būtų emigranvęs, juk jis būdamas dar visai mažas, atsakydamas į klausimą kuo nori būti užaugęs nustebino ne tik savo tėvus. Skirtingai nei daugelis kitų vaikų, jis nenorėjo būti nei policininku, nei kosmonautu, nei muzikantu, jis norėjo būti tiesiog laimingu.
Bet netgi pats Johnas Lennonas, emigravęs iš Lietuvos, nebūtų nieko nustebines, tiesiog būtų dar vienas iš daugelio – būtų toks pat emigrantas, koks buvo prie lietuvių tautos ištakų budėjęs Kudirka, toks pat emigrantas, koks buvo prezidentas Adamkus, toks kaip pasaulyje, bet ne Lietuvoje, garsus avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas, kaip Ilgauskas, kaip bet kuris kitas iš begalės kitų, užsienyje išgarsėjusių lietuvių.
Žmonės emigruoja dėl įvairių priežasčių, emigruoja visame pasaulyje. Visai nesvarbu iš kur ir kur emigruoji –iš Kinijos, Portugalijos ar Lietuvos, nesvarbu netgi ir kada emigruoji, prieš du šimtus, prieš šimta metų ar metus, daugelio emigrantų gyvenimas dažniausiai prasideda taip pat, nuo pripučiamo čiužinio tuščiame kambaryje ir sunkaus, alinančio darbo. Ir tik laikas ir sunkus darbas čiužinį pakeičia patogia lova, tik sunkaus darbo ir laiko dėka tuščias kambarys virsta apstatytu butu ar namu, dviratis – automobiliu, vienatvę pakeičia vaikų krykštavimas, o sunkų darbą keičia lengvesnis, geriau apmokamas.
Dešimt metų sunkaus ir, kaip sako lietuviai, negarbingo ir purvino darbo fabrikuose, sandėliuose ir kituose darbuose prireikė,kad dabar visam pasauliui žinomam menininkui Jonui Mekui, kol įsikurė Niujorke, kol vėl paėmė rašiklį ir kamerą į rankas ir tapo tuo, už ką jį šiandien žino visas meno pasaulis.
Praėjo kiek daugiau nei dešimt metų, nuo to laiko, kai lietuviai legaliai pradėjo kurtis Peterbore. Daugelis lietuvių, kaip ir emigrantai iš kitų šalių, pradėjo nuo nelengvų, kartais atrodytų vergiškų darbų, dirbo fabrikuose, laukuose, fermose, gyveno nutriušusiuose, tuščiuose namuose, kai kurie vis dar ten dirba, vis dar taip gyvena, bet tik dėl to, kad yra laimingi ir patenkinti savo gyvenimu, juk nebūtina būti advokatu, gydytoju ar biurokratu, kad būtum laimingas, arba dėl to, kad jų laikas dar neatėjo, jiems vis dar reikia užsidirbti sau tvirtą pagrindą po kojomis, nuo kurio galėtų atsispirti patys ir jų vaikai.
Peterbore gyvenu daugiau nei dešimt metų ir akivaizdu, lietuviai čia tampa vis aktyvesni, vis labiau pastebimi. Kuriasi lietuviški darželiai, yra mokyklėlė, lietuviškas verslas, kurio čia yra nemažai, noriai prisideda prie lietuvių iniciatyva kuriamų krepšinio, futbolo, regbio, tinklinio, net motokroso klubų. Žmonės vis labiau ir aktyviau dalyvauja Bendruomenės organizuojamuose tradiciniuose lietuviškuose renginiuose, minėjimuose, protmūšiuose, aukoja labdarą, patys kuria ir inicijuoja socialines iniciatyvas, maitina benamius, tvarko miestą, sodina medelius, organizuoja švenčių vakarus, lietuvių liaudies šokių vakaruškas ir daugybę kitokių lietuviškų iniciatyvų. Čia jau įsikūrusių lietuvių aktyvumo, pozityvumo ir noro, galėtų pavydėti bet kuris kitas Lietuvos miestas.
Per dešimtemtį čia, emgrantai iš Lietuvos, uždirbo ne vieną pūslę, nuospaudą, net ir žilą plauką, daugelis taip ir netapo nei advokatais, nei gydytojais ar biurokratais, bet vis daugiau jų šiandien turi laiko sau, laiko pramogoms, hobiams, vis daugiau jų yra laimingi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.