Ir kitaip nei griūvančiame didmiesčių pasaulyje, kur žmonės alpo parduotuvėse nuo išsekimo, stovėdami kasose, kai iki pat ryto neveikė degalinės, internetinė bankininkystė ir visas pasaulis vertėsi aukštyn kojomis ir dar tris kartus per galvą, čia, mūsų kaime (na, gerai prisipažinsiu, kad tas kaimas yra 13 km nuo Vilniaus centrinio pašto, o tai yra arčiau už kai kuriuos Vilniaus mikrorajonus) viskas veikė idealiai.
1. Parduotuvė, kurioje buvo vidutinis žmonių/klientų skaičius, kurių dauguma pirko atsiskaitydami kortele, veikė puikiai, eilės nestojo, dar ir šeštadienį pardavėjos ir pirkėjai sveikino vieni kitus su naujaisiais (lietuviškai, lenkiškai, rusiškai), veidai visų buvo įvairūs (ir pagiriotų buvo, ir linksmų, ir pozityvių, ir susimąsčiusių, ir nuliūdusių žmonių), bet negirdėjau nei vieno murmėjimo dėl eilių arba kažko panašaus kaip „nesąmonė visa tai“;
2. Mūsų etatinis „bomžiukas“, kuris visą laiką stovi prie parduotuvės įėjimo durų, irgi nieko ypatingo nejautė apie pasikeitusią valiutą. Kai paklausiau, ar geriau, ar blogiau, kad eurai vietoj litų, jis pasakė: „O man koks skirtumas, svarbu padėtų žmonės ir sušelptų“. Sakė, kad jis šeštadienį gavo ir lito centų, ir euro centų, ir net 2 eurus gavo;
3. Kadangi viską, ką pirkau, perku jau nebe pirmą kartą (kažkaip euro įvedimo proga nekilo noras imti ir prisipirkti kitų nei įprasta gamintojų pieno, sviesto, sūrio ir t.t.), tad ir kainas galėjau stebėti – jos liko tos pačios (tik vėl tas mano murmėjimas sau po nosimi – „bet jeigu benzinas atpigo 15 proc., tai kodėl nors keliais centais neatpinga“);
4. Kadangi aš neturėjau grynųjų pinigų, tai ir bėdos dėl keitimo iš litų į eurus. Buvo sąskaitoje litai, pasidarė eurai. Aišku, tokia kvailoka svajonėlė dirstelėjo į galvą, prieš prisijungiant prie el. bankininkystės – „O, kad būtų vienas ant vieno pavirtę velniūkščiai“;
5. Žinoma, atėjo svarbiausia dalis – reikia pasiimti grynųjų, duoti dukrai pirmadieniui į mokyklą, o ir šiaip norėjosi pasiimti pagaliau grynųjų eurų. Irgi paprasta – pardavėja, paimdama iš „Teleloto“ terminalo grynuosius, maloniai išpildė mano prašymą duoti smulkesnėmis kupiūromis.
Apibendrinu – mūsų lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai kalbančiųjų kaimas jokio šoko nepatyrė, riaušės nevyko, žmonės eilėse neišprotėjo ir aš pasiėmiau savo... eurų. Norėjau vietoj daugtaškio parašyti, kad tai yra pirmieji mano eurai, bet po to prisiminiau, kad aš juos jau leidau prieš 7 metus Dubline.
Man keistas tas toks parodomasis „Pirmieji mano eurai“ ažiotažas. O jei rimtai, tai pagalvojau, kad aš jau seniai esu gavęs/uždirbęs/išleidęs pirmuosius savo rublius, „vagnorkes“, dolerius, „doičmarkes“, frankus, kronas, eurus, zlotus. Kas tikrai nustebintų, tai gautas uždarbis kokiais nors, pavyzdžiui, juaniais arba Zimbabvės doleriais. Tiesą sakant, gavus pinigų, pavyzdžiui, Zimbabvės doleriais, išties užplūstų adrenalino banga (ko dabar tikrai nepajutau) – ar aš spėsiu juos pasikeisti, kad bent preliminariai gaučiau norimą sumą eurais ar kita stabilia valiuta. Na, su Rusijos rubliais dabar, matyt, irgi panašiai – jo kursas valiutų keitykloje yra vienintelis rašomas ne fiksuotoje vietoje, bet prie „bėgančios eilutės“.
Kadangi aš esu (noriu tikėti, kad toks esu) kosmopolitas, o ne nacionalistas, ir, tikiu, kad pasaulis gali judėti į prieki (evoliucionuoti) tik vykstant globalizacijai, tai vienareikšmiškai sveikinu mūsų šalį ir jos piliečius prisijungus prie bendros europinės valiutos vartojimo. Ir kol kas vengsiu rimto ekonominio paaiškinimo, kas gerai visame tame kame, kas nelabai – tai neribotai vėlesnio įrašo tema.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!