Net karių savanorių statusių žuvusieji neturi, jau nekalbant apie valstybinius apdovanojimus. O juk pokario suirutėse už Lietuvos laisvę paguldė galvas Ignas Kuzinevičius ir penki jo sūnūs. Šeštasis po daugelio metų katorgos mirė Sibiro tremtyje... Vienam iš Kuzinevičių sūnų, Mykolui, šiemet būtų sukakę lygiai šimtas metų.
Šios šeimos gyvenimo istoriją man pasisekė sužinoti dar 1995 metais iš Eleonoros, vyriausiosios Igno ir Onos Kuzinevičių dukros, gimusios 1905 metais, gyvenusios gretimame Kulukiškių kaime.
Būdama beveik devyniasdešimties, Eleonora Kalaušienė–Kuzinevičiūtės gerai prisiminė ir papasakojo savo istoriją.
Šeimoje užaugo ji ir šeši broliai kaip ąžuolai, o Jonas, sako, gal ir visame valsčiuje tvirčiausias buvo: paima du vyrus už diržų ir iškelia virš galvos. Mykolas už visus linksmiausias ir protingiausias buvo... Atitarnavę Lietuvos kariuomenėje, broliai neskubėjo namo. Trys nuėjo į pasienio policiją, paskui Antanas su Mykolu vedė, tačiau laikėsi arčiau namų. Tėvas buvo šaulys, policijos pagalbininkas, todėl ir vaikams nepatarė sėdėti namuose.
1943 m. sovietiniai partizanai užpuolė jų sodybą. Pastatai buvo padegti, o tėvas Ignas – sunkiai sužeistas. Sugrįžę okupantai šito nepamiršo: jis buvo suimtas 1944 metų rugsėjo pabaigoje klojime įsirengtoje slėptuvėje. Radę ten šešiadsešimtmetį smarkiai sumušė ir nuvarė į Trakus. Tada ir išėjo penki sūnūs į mišką. Greitai tėvą nuteisė ir išvežė į Sibirą. Jis 1945 metais žuvo Kemerovo lageryje.
Mykolas Kuzinevičius-Serbentas (1917–1946) buvo Lietuvos kariuomenės husaras, vėliau – pasienio policijos jaunesnysis karininkas. Jau 1944 m. vasaros pabaigoje vadovavo partizanų būriui. Susikūrus keliems būriams, buvo paskirtas kuopos vadu.
1946 m. rugsėjo 26 dieną NKVD šaulių pulko kareiviai Slabados–Balceriškių kaimų laukuose surengė pasalą. Būrys kareivių pasklido po kaimą, ieškodami besislapstančių nuo kariuomenės vyrų. Boliaus Šriupšos sodyboje užtruko ilgiau, nes žinojo, kad šeimininkas partizanus globoja. Einant į daržinę, iš jos pradėjo šaudyti. Kareiviai turėjo didelę patirtį: jie ruošėsi daržinę padegti. Staiga iš jos atsišaudydami išbėgo trys vyrai. Du iš jų krito. Taip žuvo kuopos vadas Mykolas Kuzinevičius-Serbentas, su juo kartu atpažintas partizanas Pranas Taletavičius-Klajūnas (1922–1946). Buvo paimti ginklai ir kuprinė, kurioje buvo komunistų ir stribų sąrašai bei nebaigtas rašyti kuopos vado įsakymas. Partizanų palaikai niekinti Žiežamriuose. 1991 metų rugpjūčio 17 dieną jie perlaidoti į Kaišiadorių partizanų kapines.
Jonas-Kazimieraitis (1913–1946) partizanavo brolio būryje. Serbentui tapus kuopos vadu, vadovavo būriui. 1946 metų birželio 12 dieną NKVD Žiežmarių poskyrio informatoriai „Lyda“ ir „Nevas‘ pranešė apie Serbento būrio stovyklą Kaukinės miške. Prieš dvi dienas šiame miške buvo nušautas partizanas J. Kurmilavičius-Voverė (1912–1946). Nurodytoje vietoje kareiviai nušovė Joną Kuzinevičių-Kazimieraitį ir Juozą Barulį (1926–1946) iš Strošiūnų kaimo, Žiežmarių valsčiaus. Vytautas Bukinas (1924–1946) iš Kietaviškių kaimo buvo šiame mūšyje sužeistas. Žuvusiųjų palaikai 1991 metų rugpjūčio 17 dieną perlaidoti į Kaišiadorių partizanų kapines.
Antanas-Narsutis (1911–1945) partizanavo nuo 1944 m. rugpjūčio, buvo brolio Mykolo būryje. Žuvo 1945 metais pradžioje Žikaronyse, Semeliškių valsčiuje. Kaimo kapinaitėse slapta ir buvo palaidotas.
Stanislovas-Kukalis (1928–1956) į mišką išėjo nė aštuoniolikos neturėdamas. Žinojo apie vyresniųjų brolių žūtį, tačiau likimas per partizanų žudynes lėmė jam likti gyvam. 1949 m. iš gimtų vietų Stasys pasitraukė į Dainavos apygardą, buvo Dzūkų rinktinės Skroblo būrio kovotoju. Deja, 1956 rugojūčio 12 dieną žuvo, kai agentai–smogikai „Adomas“, „Beržas“ ir „Žilvytis“ jį nužudė Kaišiadorių rajone.
Ignas-Voverė (1914–1967) partizanavo su broliais. Išvengė daug mirčių, matė brolio Mykolo žūtį. Kartu su Pranu Slanina-Jokeris ir Antanu Gatavecku-Svajūnu ir Kaukinės girininkijos eiguliu Simonu Juodoniu slapstėsi Nemaitonių kaime, ūkininko M. Juodžio sodyboje. 1947 metų sausio 17 dieną sovietinės įgulos kareivių aptiktas bunkeryje buvo paimtas gyvas, jo draugai žuvo. Igną nuteisė 25 metus lagerio. Kalėjo Vorkutoje, Komijoje, Mordovijoj. Mirė lageryje, iškalėjęs dvidešimt metų.
Suėmus Igną Kuzinevičių-Drėgnį, Voverę, 1947 metų vasario 7 dieną MVD byloje nurodyti šie partizanų pagalbininkai ir rėmėjai: Pranas Janonis (g. 1915 m.), Jonas Jaruševičius (g. 1925 m.), Ona Jaruševičiūtė (g. 1919 m.), Bronė Janonytė (g. 1926 m.), Veronika Žigutienė (g. 1922 m.), Martynas Juodis (g. 1908 m.), Stasys Paškevičius (g. 1906 m.) ir Antanas Janeliūnas (g. 1908 m.).
Praną (1919-1945) 1944 metų liepą suėmė besislapstantį tėvų namuose ir nuvedė į Trakus. Iš ten išvežė į Jarcevą prie Maskvos, o paskui – į frontą Latvijon. 1945 metų pradžioje jis ten ir žuvo. Apie sūnaus žūtį šeimai nepranešė.
Eleonora Kuzinevičiūtė-Kalaušinė pasakojo, kad ją buvo nuvežę į Kaišiadoris atpažinti žuvusio brolio Stanislovo. Pamatė išniekintą visą partizanų būrį. Kai pamatė brolio kūną, vos neapalpo: kulka praėjusi pro akį, visas veidas kruvinas. Neverkė, nedejavo, savyje viską išgyveno, išsigynė. Grasino išvežti ją pas baltas meškas, bet vis tiek tylėjo... Kur užkasė brolio lavoną, niekas nežinojo.
Žuvusiųjų sūnų motina Ona Kuzinevičienė mirė greitai po sūnų žūčių, palaidota Burbiškių kapinaitėse. Deja, Kuzinevičių šeimos nuotraukų pas Eleonorą neišliko. Sakė, kad turėjo jų, tačiau reikėjo sunaikinti, kai broliai išėjo į miškus. Krėtė jų namus stribai nepailsdami... Ir mūsų pasakotoja jau seniai iškeliavusi amžiną poilsio vietą...
Kaišiadorių miesto senųjų kapinių centre 1993 metais pradėta ir 1998 metų rugpjūčio 23 dieną Kaišiadorių vyskupijos kanclerio prelato Jono Jonio, buvusio politinio kalinio, pašventinta koplytėle. Ji skirta 1944–1953 metų Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui (projekto autorius Stasys Petrauskas, dailininkai Audronė Skarbaliūtė ir prof. Kazys Morkūnas). Juodo granito plokštėse, įmontuotose koplyčios sienose, įrašytos 358 partizanų pavardės.
Čia 1990 metų spalio 6 dieną perlaidoti Kaišiadorėlių kaimo žvyro duobėse buvo užkasti 1947 metų kovo 3 dieną Babiliaus sodyboje (Kalvių ir Vilūnų) žuvę devyni partizanai: Albinas Ašmena-Siaubas (1927–1947), Jonas Aikščiūnas-Drugelis (1922–1947), Pranas Grušelionis-Klajūnas (1926–1947), Pranas Gudzinskas-Pumpuras (1920–1947), Stanislovas Kuzinevičius-Kukalis (1927–1947), kuopos vadas Pranas Praškevičius-Lokys (1917–1947), Albinas Zavistanavičius-Pikuolis (1928–1947), Juozas Žitkus-Žvaigždutė (1924–1947), nežinomas partizanas Žalgiris.
1991 metų rugpjūčio 17 dieną perlaidoti 1947 metų vasario 4 dieną Krasnasėlio kaime žuvusių ir užkastų Žiežmarių žydų kapinėse penkių žuvusių partizanų palaikai: kuopos vado Kazimiero Paškevičiaus-Don Žuano (1921–1947), Albino Ramantausko-Automato (1928–1947), Kazio Naudžiūno-Kęstučio (1923–1947), Vytauto Urbanaičio-Statkaus (1922–1947), slp. Čiulbušio iš Kietaviškių (pavardė nežinoma).
Vėliau prie koplytėlės palaidotas Bernardas Steponavičius-Milžinas (1920–1994), kitoje vietoje slapta užkasti žuvę Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, partizanas, pedagogas Aleksandras Zapkus-Piliakalnis (1916–1946) ir Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė (1926–1946) – apygardos štabo ryšininkė, buvusi Ukmergės apskrities Švietimo skyriaus inspektorė.