Vieną rytą pažiūrėjus per langą pamačiau katytę, o kartu su ja - du kačiukus. Supratau, kad ji atvedė juos, nes pati jau negalėjo savo vaikučių išmaitinti. Man taip suspaudė širdį ir supratau, kad dabar turėsiu maitinti visus. Jie visi trys kas rytą prisistatydavo po mano langais ir laukdavo pagalbos. Bet kai atėjo vėlyvas ruduo, supratau, kad kačiukam bus labai sunku ištverti žiemos speigus ir pradėjau ieškoti, kur galėčiau tuos kačiukus padėti (jie laukinukai ir pagauti juos užtruko beveik mėnesį). Tuomet supratau, kad vieną kačiuką aš turiu priglausti pati (nors namuose jau gyveno šešerių metų katinas), o kitą pradėjau siūlyti kaimynei.
Pagaliau po didelių pastangų man pavyko prisivilioti vieną kačiuką ir jis gyvena pas mus jau penkis mėnesius, kitą katinėlį pasiėmė kaimynė. Didžioji mama katė liko viena ir aš jai po langais padariau namelį ir visą žiemą maitinau ją. Taip ji pragyveno tris mėnesius. Bet dabar atėjo pavasaris ir jai vėl atbudo tas poravimosi instinktas ir ji, palaksčiusi porą dienų, vėl sau ramiai, atrodo, laukiasi kačiukų.
Mano vyras jau pareiškė protestą ir juokais pasiūlė padaryti lentynėles ir atiduoti vieną kambarį visiem būsimiems katinams.Aišku, kad aš negalėjau laukti, kol ji pradės vėl vesti kačiukus man po langais ir pradėjau maldauti pagalbos gyvūnų prieglaudoje.
Vienoje prieglaudoje man sutiko padėti ir aš jau po kelių dienų vešiu katytę pirmiausia sterilizuoti, o po to - ir kur nors apgyvendinti. Dabar aš ją pagavau ir laikau namie, kol galėsiu nuvežti į globos namus. Daugelis šaiposi iš manęs, kad taip elgiuosi, bet niekada negalėsiu abejingai praeiti pro benamį, alkaną ir kenčiantį gyvūną...
Jeigu nors kruopelę širdies kiekvienas iš mūsų padalintume beglobiam gyvūnėliams, tai, manau, visi taptume geresni ir vienas kitam...