Kalėdos - tai labai sena šventė, kurios šaknys yra pagoniškojoje Europoje. Iš tiesų Kalėdos nieko bendro su krikščionybe ir bažnyčia neturi. Dar daugiau, krikščionybėje netgi buvo draudžiama puošti eglutę ar kokį kitą medį, nes tai buvo įvardinama kaip stabmeldystė. Ir tik gerokai vėliu, krikščionybė adaptavo šią šventę savo reikmėms.
Viskas prasidėjo nuo krikščionybės plytimo iš Artimųjų Rytų į Europą. Tas plitimas nebuvo lengvas. Tačiau jis vyko ir tam priežasties turėjo labai geras krikščionybės gebėjimas prisitaikyti adaptuojant senas kultūras, etikos normos, šventes, vietas savo reikmėms ir tikslams pasiekti. Kadangi senąją religiją buvo sudėtinga išnaikinti, bažnyčia nutarė elgtis paprasčiau – adaptuotis prie esamos padėties. Tas pats įvyko ir su dabartine švente plačiai vadinama Kalėdos.
Bet nesileidžiant į tarp religines peripetijas ir grįžtant prie artėjančios šventės, norėtumėme prisiminti tikrąsias šventės ištakas. Nes tikrasis Kalėdų pavadinimas yra Jolė, dar vadinama viduržiemio švente, žiemos saulėgrįža. Šią šventę švęsdavo visos Europos tautos.
Jolė yra kulminacinis taškas. Jolė yra saulės (at-) gimimas, dienos šviesos triumfas prieš tamsą. Tamsiausią ir ilgiausią žiemos naktį įvyksta pasikeitimas ir nuo šiol naktys tampa trumpesnės, o dienos - ilgesnės. Tai džiaugsmo šventė, per kurią švenčiamas simbolinis saulės (at-)gimimas. Senovėje žmonės žiemos saulėgrįžai kaip šviesos grįžimui teikė ypatingą reikšmę, nes jų likimai buvo glaudžiai susijęs su šildančiais saulės spinduliais. Be saulės niekas neauga, jei niekas neauga, augalai nesubrandina vaisių, o be maisto žmogaus egzistencija yra neįmanoma.
Jolė švenčiama kaip džiaugsminga, bet mąsli šventė. Jolė - taip pat ir susitaikymo, taikos ir džiaugsmo šventė. Jolė - geras laikas planuoti ateitį. Reikėtų šiuo laiku išsiaiškinti savo norus, viltis ir siekius naujais metais.
Etimologija
Šventės pavadinimas Jolė skandinavų kalbose reiškia „gyvenimo ratą“ ir yra suprantama kaip metų ciklo saulės kelionė. Etimologiškai žodis yra daugiskaitinis, nes jis žymi tiek faktinį viduržiemį, tiek ir sekančias, su juo susijusias dienas. Net anglų kalbos „Yule“ kildinama iš anglosaksų žodžio „Yula“, kuris reiškia „metų ratas“. Kalbinę giminystę taip pat rodo senovės skandinavų „jòl“ ar „jùl“, skandinavų „hvel“, sen. anglų „geol“, anglosaksų „hveol“, prancūzų „yule“ ir anglų „wheel“.
Simboliai, tradicijos
Jolę švenčia visi senovės tikėjimai, pagoniai, Wicca, raganos ir raganiai. Tai diena, kai gimsta Dievas iš Deivės įsčių. Kaip simbolis saulei besileidžiant yra uždegami laužai (žvakės namuose) ir ugnis kūrenama iki pat saulės patekėjimo, simboliškai „uždegant“ saulę, padedant jai šviesti kasdien vis ilgiau ir ilgiau. Tuo pat metu Jolės lauže sudeginama praeitų metų Jolės malka. Ir uždegdama nauja, kuri, pusiau nudegusi, vėliau laikoma namuose. Jolės malkos reikšmė – naujų darbų pradžia, tai savo minčių, intencijos, sumanymo „įžiebimas“ ir simbolinis laužo kūrenimas per visus metus, kad mintys transformuotųsi į realybę, teiktų šilumą ir šviesą.
Nuo Jolės jau baigiasi laikas, kai dienos trumpėdavo, – nuo šios dienos viskas keičiasi – naujai užgimusi šviesa (saulė) laimėjo ir dienos po truputį pradeda ilgėti. Tačiau nors dienos po minutėlę ir ilgėja, nuo dabar prasideda šaltasis metų periodas, kai viskas tarsi sustingsta ir lieka įšalę iki pavasario. Gamta atrodo tarsi sustingusi ir numirusi.
Žemė (deivė) pagimdo saulę, su kuria susijungė per Beltainą ir kuris vėl numirs per Samheiną. Šeštą mėnulio pilnaties dieną po žiemos saulėgrįžos druidai rinkdavo šventąjį amalą. Linksmos Jolės visiems!