Nors ir labai trumpą, bet tikrai nuostabią Velykų šventę, kokios pavydėtų bet koks Lietuvos miestas ir miestelis, čia įsikūrusioms lietuvių šeimoms suorganizavo vietos lietuvių bendruomenė.
Šurmuliuojantys vaikai, iš džiaugsmo ir sportinio susijaudinimo, suprakaitavusiuose delniukuose gniauždami pačių atsineštus ar jau laimėtus, kiek apdaužytus margučius, lyg bitutės zujo tarp paruoštų vis naujų, niekad nepabostančių atrakcijų. Kiekvienas ridenamas margutis teikė džiaugsmą tiek vaikams, tiek žiūrovais tapusiems ir niekaip paskui savo mažuosius nespėjantiems tėvams.
Be tradicinio margučių ridenimo vaikams teko atlikti daug kitų sudėtingų, smagių ir svarbiausia labai pelningų užduočių: margučių medžioklė, margučių šaukštuose lenktynės, margučių mini golfas, Velykų medžio puošimas, margučių marginimas... ir tai tik dalis užduočių, už kurias vaikai, kartais net ir tėvai buvo gausiai apdovanojami dosniosios Velykų bobutės ir tik dėka jos žvitrumo ir miklumo nei vienas neliko nuskriaustas, neapdovanotas ir nepakalbintas.
Tiesa, šventė, pasitaikė kiek keistoka. Nors ir buvo organizuojama emigrantų ar tiksliau imigrantų, nors joje dalyvavo beveik vien tik atvykėliai iš Lietuvos, nepavyko čia pamatyti nei vieno taip vadinamo tipinio, dažnai lietuvių spaudos, socialinių tinklų ir internetinių portalų piešiamo emigranto. Nesimatė nei „treninguotų“, nei „lakierkuotų“ neblaivių ar pagirių kamuojamų, nebuvo nei susiraukusių ar įsitempusių.
Anaiptol, visi lyg susitarę, skaniai pasikvėpino, puošniai pasidabino, o sveiki veidai ir visur demonstruojami balti dantys tiesiog spindėjo puikia nuotaika. Sunku tuo patikėti, taip negali būti, taip nebūna, o jai ir būna, tai tik ne tarp lietuvių, juo labiau emigrantų, bet taip buvo ir visi daug šypsojosi, daug šnekučiavosi, gėrė daug arbatos, daug kavos, valgė pačių suneštus pyragaičius, sausainius ir kitokius skanėstus, daug šoko plojo ir net dainavo. Nuotaikos buvo neįtikėtinai ir pavydėtinai puikios nepaisant visiškai nepavasariško oro, nepaisant tradicinio, angliško dangaus, slėpusio saulę kažkur giliai po storu sluoksniu drėgnu, gotikinių debesų, ir nepaisant net kažkur labai toli likusių tikrųjų namų ir šeimų.
Nuostabios šeimos, gera nuotaika, gausus būrys gražių žmonių, priskaičiuota virš šimto taikiai nusiteikusių lietuviškų galvų ir galvelių. Tiesiog, šauniai suorganizuota ir pavykusi šventė. Telieka nukelti kepurę ir labai žemai nusilenkti šventės organizatoriams ir, žinoma, išsakyti gilią užuojautą tiems, kurie galbūt patingėjo, galbūt negalėjo dalyvauti. Labai gaila, bet kaip ir visi kiti smagūs dalykai greit praeina ir baigiasi, taip ir ši šventė baigėsi taip netikėtai ir greit, gaila, kad ir vėl teks laukti ištisus metus, kitos tokios, o gal net ir dar smagesnės, šiltesnės ir dar gausesnės Velykų šventės.
Vis tik šiek tiek skaudu ir liūdna darosi stebint nuostabias, jaunas ir gyventi trokštančias šeimas, su sunkiai rišlius lietuviškus sakinius sudedančiais vaikais. Šeimas, kurias Lietuva taip lengvai, sakyčiau kiek per lengvai, atidavė Anglijai. Dar nesmagiau žinoti, kad tai tik labai maža dalis, tik smėlio smiltelė dykumoje, tų stiprių, besišypsančių, gražių šeimų, kurias, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, Lietuva prarado.