„Pasibaigus pamokoms išsyk sėdome į autobusą. Bevažiuojant aplankė neramios mintys: „ O kaip reikės elgtis? Ką sakyti?“ Sėdėjome nutilę ir susimąstę. Atvažiavę buvome maloniai sutikti pensionato gyventojų, bet kažkodėl ėjome susikibę rankomis. Vieni skundėsi, kad jiems baisu, kiti neramiai dairėsi aplinkui“, – pasakojo mokytoja Aurelija Vaitonienė.
Naujas žvilgsnis
Įžengę į socialinės globos namų gyventojų laisvalaikio centrą, moksleiviai suprato, kad nerimauti ar bijoti tikrai nereikia. Visi buvo puikiai nusiteikę, tvyrojo nuostabi atmosfera. Čia gyvenančių žmonių kasdienybė nėra vien tik vaistų gėrimas ir gulėjimas lovoje, jų pomėgiai panašūs į mūsų pačių.
Šią popietę „Piliečio žadintuvo“ komanda su gyventojais susipažino ir bendravo užsiimdami skirtinga veikla. Visi kartu lipdė iš modelino ar molio, piešė batika. Bet daugiausia susidomėjimo iš abiejų kartų grupių sulaukė stalo teniso turnyras. Dar nespėjus paskelbti jo pradžios, vienas vyrukas prišoko prie stalo ir pasiėmė raketę. Varžybas lydėjo visų džiaugsmingas juokas, plojimai ar net šūksniai. Nei mokiniai, nei gyventojai nebuvo nusiteikę nusileisti, todėl kova baigėsi apylygiai.
Suartinantys darbai
Kitų užsiėmimų metu su kiekvienu žmogumi, gyvenančiu socialinės globos namuose, moksleiviai galėjo susipažinti artimiau. Čia gausu skirtingų žmonių, su kuriais pabendrauti tikrai įdomu. Suėję į „lipdymo salę“, jaunuoliai pradėjo gaminti rožytes iš modelino. Atrodo, menkniekis tos rožytės, bet kaip tai suartina! Modelino pakuotės buvo atiduotos vienai raudonplaukei, pasirodo, todėl, kad jai patinka viskas, kas blizga. Vėliau prisistatė „antrasis pensionato direktorius“, taip pramintas dėl savo vadovavimo visur ir visada. Dar jis sakė, kad kartu yra vairuotojas bei kelio rodytojas. Dvi moterys ne itin norėjo bendrauti, bet iš jų išraiškų buvo matyti, kad joms irgi gera su svečiais. Pagaliau pasirodė Narutis, „molio dirbinių meistras“, kaip jį apibūdino mums lipdyti padėjusi moteris. Paklaustas, ar jam patinka molis, jis atsakė: „Labai. Matai, jau penktą darbą darau“. „Direktorius“, jau rodydamas Naručio darbus antrino: „Jo jo, jis labai gerai lipdo, pažiūrėk.“
Labiausiai mus nustebino iš blizgučių mėgėjos lūpų išgirsta liaudies daina, o po to - linksmoji „Tumbalalaika“. Tuo moksleivių įspūdžiai dar nesibaigė. Jie išvydo paveikslus, kurie buvo tikri meno kūriniai. Kadangi talentingasis dailininkas negalėjo būti šalia svečių, jam buvo perduoti pagyrimai.
Planuose – bendra veikla
„Pozityviečiai“ dar ilgai būtume pramogavę kartu su draugiškais pensionato gyventojais, bet skirtas laikas tiesiog tirpte tirpo. Tada virtuvėlėje, kur gyventojai gamina maistą, visi valgė „Žiburio“ mokyklos virėjų iškeptą pyragą ir kūrė ateities planus: būtų įdomu pavasarį visiems kartu mokyklos aikštelėje žaisti krepšinį ir tinklinį, o pavasarį vėl atvykti į pensionatą ir išdažyti jo ribas juosiančią tvorą. Atsisveikinant svečiai buvo „apipilti“ prašymais pasilikti, aplankyti ir niekada nepamiršti.
Anot moksleivių „ši diena pakeitė mūsų požiūrį į kitokius nei mes žmones, dar daugiau - mes išmokome rasti tarpusavio panašumų. Tą vakarą dar ilgai buvome apimti nuostabių emocijų ir laimės, kurią patyrėme patys stengdamiesi ją suteikti kitiems.“
„Piliečio žadintuvas“ – pilietiškumą skatinantis projektas, organizuojamas „Menų ir mokymo namų“ ir „Nacionalinio socialinės integracijos instituto“ bei vyksiantis visus mokslo metus. Į veiklas tiesiogiai įsitrauks 145 mokyklos ir daugiau nei 2000 moksleivių iš visos Lietuvos. Jaunimas savarankiškai identifikuos jų bendruomenėje (mokykloje, miestelyje, apskrityje) kylančias problemas ir stengsis jas išspręsti.
