Kadangi man visi šie dalykai jau liko praeityje, visiškai ramiai galiu papasakoti, kas dėjosi prieš tris metus viename Lietuvos universitete. Jokių pavadinimų neminėsiu todėl, kad nėra reikalo. Taip gali nutikti bet kur, patikėkit, tad jei bijot vilko – neikit į mišką.
Taigi, pradėkime kelionę po atminties labirintus... Meluočiau, jei sakyčiau, kad krikštynos buvo privalomos. Buvo tas dalykas, kad krikštytojai ėjo per kambarius ir fiziškai tempė arba nešė nenorinčius, bet tokie ten buvo ir nenorintys, jei juos buvo galima nutempti ar nunešti.
Mano kambariokas, atvykęs iš kaimo glūdumos, vienkiemio, net kinkas ėmė drebinti išgirdęs, kas laukia. Griežtai pareiškė neisiąs – paėmė butelį, nudaužė dugną ir pasakė tiesiai: lįsi – užmušiu.
Tai buvo pasakyta krikštytojui tik įėjus į kambarį, tad dėmesys natūraliai nukrypo tik į mane. Iš vyresnio kurso draugo, praėjusio tą patį, žinojau, kad, reikalui esant, reikia tiesiog trenkti tampytoją į sieną ar panašiai, besimušančio tikrai niekas netemps jėga. Tačiau aš, iš pradžių neryžtingai trypčiojęs, galiausiai nuėjau taikiai, nes buvo labai smalsu, o ir šiaip buvau toks laisvos natūros.
Nuėjęs į vietą net užsimerkiau. Iš svetimos gėdos. Krikštytojai gal ir jautėsi kieti, bet aš pasijutau lyg patekęs į gėjų klubą. Ką gi, žmonių įsivaizdavimas, kas yra kareiviška apranga skiriasi. Bičai, matyt, norėjo atrodyti kaip šaunūs rusų kareiviai iš sovietų armijos laikų, bet aš vis tiek negalėjau išmesti iš galvos minties, jog bent vieno iš jų kelnės tikrai buvo iš sesers pasiskolintos kamufliažinės tympos.
Oi, per daug įsijaučiau! Juk buvau tik... Kas? Tikėjausi, kad viskas išsirutulios į kažkokį siužetą (nes kam tada tos uniformos), ar, po šimts, bent jau bus duodami konkretūs nurodymai, pasitaškyti kokioje baloje ir eiti sau, nes oras buvo bjaurus, šalta, ir viskas vyko lauke.
Galiausiai paaiškėjo, kad krikštytojų fantazija ties uniformomis ir baigėsi. Teko surištiems pašokinėt per padangas, tada įmerkt veidą į kažkokį marmalą (man pasisekė – krikštytojui nusisukus kyštelėjau nosį į purvą, kuris bent jau nedvokė tuo, kuo tas marmalas, bet buvo įtartinai panašios išvaizdos), na ir galiausiai priklaupėme ant vieno kelio, pasakėme priesaiką, gavome po antausį ir buvome laisvi.
Po to prasidėjo žiauresni dalykai. Tie, kurie nedalyvavo šioje, oficialioje, dalyje, buvo gaudomi po vieną. Girdėjau, kad vienas gėrė kažkokias pąmazgas iš kibiro (turint omeny, kad tualete savaitę laiko dvokė vėmalais, tikiu), kitas – bučiavo kojas, o trečias pasitaikė tas mano kambariokas. Jį užspeitė tame pačiame pradvisusiame tualete.
Laimė, viskas baigėsi gerai. Netgi be jokio ginklo jis apsigynė. Naivesni studentai ėjo fotografuoti kraujo dėmių ant grindų bei dėtis į „Facebook“ su užrašu „Kasdienybė barake“.
Po šio įvykio visi krikštynų reikalai nutilo, o aš taip niekada nieko ir nepakrikštijau, likau nebučiuotom kojom ir taip toliau. Ką gi, kiekvienam savo.
Nesakau, kad tai, ką aprašiau, yra „gyvuliška, siaubas ir šokas“, bet kažkaip pamąsčius keista... Bet „tradicijos yra tradicijos, jų reikia laikytis“.
P.S. Tėvai, paklauskit savo dukrų, koks purvinų kerzinių batų skonis. Che che.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!