Pirmoji užsienio studentų savaitė Lietuvoje

„Tikėjausi, jog bus šalčiau“,– šypsosi Martina, būsimoji politikos mokslų specialistė iš Slovakijos. „O čia visai jauku!“,– nelauktai teigiamai nedidelį bendrabučio kambarį apibūdina Dino, būsimasis teisininkas iš Kroatijos. Tokie pirmieji Lietuvos sostinėn atvykusių užsieniečių studentų įspūdžiai.

Na, galbūt ne pirmieji, bet vieni pirmųjų. O kas toliau? Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo to, kad pavasario semestro studijoms Vilniaus universitete atvykę studentai nebuvo, nėra ir nebus palikti savieigai – kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais užsieniečiai dalinasi su savaisiais mentoriais – vietiniais studentais, pasiryžusiais be jokio atlygio rūpintis sostinės svečiais.

Maža to, studentais iš kitų šalių jau ne vienerius metus rūpinasi Vilniaus universitete veikiantis „Erasmus“ studentų tinklas – ESN (Erasmus Student`s Network). Pala pala, juk ne žindomo amžiaus piliečiai į Vilnių atvyksta, ar ne? Kam tiek globos? Klausimas, žinoma, neblogas. Tiesa, atsakyti į jį nelabai sunku – sostinės svečius globojantys vietiniai studentai siekia ne tik užtikrinti kiek įmanoma didesnį savo auklėtinių saugumą, bet ir supažindinti su miestu, kuriame jie viešės iki pat liepos.

Tai ką, po visus barus išvedžioja, ar ne? Be abejo, pasitaiko ir tokių supažindinimo su Vilniumi būdų, tačiau tai – rečiau pasitaikantis variantas. Kai kurie linksmybių ištroškę užsieniečiai ištyrinėja sostinę labai, netgi labai dideliu greičiu. Tokiems net mentorių pagalbos nereikia. Kokybiško alaus bei šviesiaplaukių mėlynakių lietuvaičių troškulys būna toks didelis, kad užsienio studentai visa galva pasineria į sostinės tyrinėjimus. Tačiau ne visi tokie!

Kai kurie patyliukais meldžiasi, kad sovietmetį menantis antruoju numeriu pažymėtas troleibusas nepaklaidintų didokame ir ne visada angliškai kalbančiame mieste. Va tokiems, mažiau drąsiems (kurių vis dėlto dauguma) ir buvo skirtas lietuviškojo gyvenimo įvadas – Orientacinė savaitė (Orientation Week).

Pirmasis Orientacinės savaitės renginys, be abejo, oficialus – Vilniaus universiteto Centriniuose rūmuose įvykstanti ceremonija, kurioje pasveikinami universiteto svečiai. Tą patį vakarą „Erasmus“ praktikantų laukė karaokė viename iš sostinės barų. Ar negailestingai sulaužėme jų liežuvius versdami visa gerkle traukti „Dinamikos“ dainas? Ne, nepavyko. Tačiau vakaras buvo smagus – ką čia ir bepridursi. Vėliau susirūpinta šliūkštelėti šiek tiek cemento į šį katilą – surengtas „Greitasis susibičiuliavimas“ („Speed Friending“). Vakaro svečiai gaudavo trumpam prisėsti prie kitų ir pasikalbėti – iki garsinio signalo, kuris juos veja prie kito pašnekovo. Ir taip dar daugybę kartų – tol, kol visi žino vieni kitų vardus. Jėga vienybėje, taip sakant.

O kompotas? Taip, tikra tiesa – nebūtumėme lietuviai, jeigu nesididžiuotume savąja virtuve ir jos nebruktumėme kiekvienam, išdrįsusiam pastatyti pėdą Marijos žemėje. Trečiąjį Orientacinės savaitės vakarą lyg tyčia buvo surengtas renginys, suteikiantis galimybes šiai lietuviškai aistrai pasireikšti – Tautų mugė (International Fair). Šio renginio metu studentai iš įvairiausių šalių būrėsi į komandas ir ruošė savuosius nacionalinius patiekalus. Kas vyko po to? Taip, visas maistas bendromis gausiai susirinkusiųjų pastangomis buvo be gailesčio likviduotas. Tiesiog išgaravo.

Kas laukė užsieniečių penktadienio vakarą? Nesunku nuspėti, jog tikrai ne stalo žaidimai. Taip, pagaliau, pagaliau – masės „Erasmus“ praktikantų užliejo sostinės barus ir klubus. Na, o viename iš jų koncentracija buvo kiek didesnė – buvo surengta speciali akcija, kurios metu dauguma svečių vilkėjo baltais marškinėliais, ant kurių bet kuris norintis galėjo brūkštelėti savo telefono ar socialinio draudimo numerį, sužaisti kryžiukais – nuliukais ar panašiai atsipalaiduoti.

Šeštadienis buvo ramus – iš to galima spręsti, jog penktadienis buvęs audringas. Šeštąją savaitės dieną studentai buvo kviečiami išgerti puodelį arbatos su savo mentoriais. O kas sekmadienį? Taip, atspėjote. Sekmadienį užsienio studentai buvo susodinti į traukinį ir išvežti į Trakus. Juk būtina pamatyti tą keistą pilį, kurią kažkodėl kažkas sumanė pastatyti vidury ežero. Kaip bylojo daugelio užsieniečių susižavėjimas pamačius raudonmūrę, anksčiau tokio objekto nebuvo tekę regėti. Ir tai smagu. O dar smagiau tai, kad po šios Orientacinės savaitės galima sakyti, jog mūsų Vilniaus svečiai gali jaustis kiek jaukiau, kiek smagiau, kiek lietuviškiau – taigi, tikslas pasiektas.