Tačiau antro panašaus straipsnio neištvėriau – dar neperskaičiusi paskutinio sakinio, jau per nosį purškiau fontanus gėrimo, kurį, lyg tyčia, tuo metu siurbčiojau. „Ką gi, – tariau draugei, nusišluosčiusi ištryškusias juoko ašaras, – Pagaliau ir mudvi atsiėmėme savo dalį šlovės“. Ir vėl ėmėme kvatotis.
Taip, brangios šių dviejų straipsnelių autorės, aš esu „viena iš tų“, kurias jūs aprašėte. Jeigu mano vaikas užsinorės į tualetą čia ir dabar, aš numausiu jam kelnes prie arčiausio krūmo arba liepsiu eiti į vandenį. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties: kai jis jau galės kentėti, tai ir pakentės. Tačiau dabar, kol to negali, tikrai neversiu jo jausti streso, maždaug, „Oi, užsimanei į tualetą? Kokia nelaimė, aplinkui nėra nei vieno, ką dabar daryti? O Dieve!!!“.
Aš esu mylinti motina ir neleisiu, kad natūrali žmogaus kūno funkcija mano vaikui asocijuotųsi su blogomis emocijos, kas vėliau išlįs kaip vidurių užkietėjimas ir taip toliau. Tai yra rimtos problemos ir darysiu viską, kad mano mylimas vaikas jų neturėtų. Taip pat, žinodama, koks yra šis pasaulis, stengsiuosi, kad bent pirmieji žingsniai būtų patogūs – nepatinka vaikui su drabužiais, tai lai ir nesirengia jų. Papūs nuo jūros stipresnis vėjelis ir patys paprašys drabužių.
Kalbant apie pagarbą aplinkiniams... Aš juos gerbiu. Tačiau tikrai nesu atsakinga už jų problemas. Ta ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios su drauge smagiai nusijuokėme – mat tą pačią dieną, prieš kokią valandą, patyrėme nuotykį. Sėdėjome paplūdimyje, plepėjome, o mūsų vaikai šalia žaidė su smėliu. Kažkuriuo metu prie mūsų įsitaisė kita moteris su vaiku. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad moteris nėra senė, greičiausiai kokia keturiasdešimtmetė, tačiau neatleistinai apsileidusi: turinti šiek tiek viršsvorio, pilkais plaukeliais, neišvaizdžiu maudymuku. Supraskite teisingai: tai nėra kritika, tiesiog taip atrodantis žmogus akivaizdžiai nemyli savęs, yra nelaimingas.
Laimė traukia laimę, nelaimė – nelaimę. Su moterimi buvo ir vaikas, gerokai vyresnis už mudviejų su drauge vaikučius, dešimties metų tai tikrai. Tačiau jis buvo mamytės kopija: kažkoks suvargęs, išbertas. Jis netgi nežaidė, o tik sėdėjo ir monotoniškai pilstė smėlį iš vienos rankos į kitą. Net nejaukiai pasijutom šalia tokios porelės. Na, bet ką padarysi. Nusisukom ir tęsėm pokalbį. Tačiau mūsų vaikų dėmesį patraukė potencialus žaidimų draugas. Mačiau, kaip mano dukros žvilgčioja jo pusėn. Deja, dėl noro susidraugauti ir kilo sąmyšis.
Tas berniukas staiga atsistojo, paėjo į šoną ir atsigulė. Veidu į smėlį. Nežinau, kodėl jis taip pasielgė, tačiau mano jaunėlės tai suprato kaip drovų kvietimą pažaisti, tad priėjusios ėmė jį užkasinėti (aišku, žaismingai, o ne iš tiesų). Tada ir prasidėjo. Kokią pusę minutės ramiai pagulėjęs berniukas pašoko, pažerdamas į šalis smėlį, ir ėmė spiegti. Žviegti visa gerkle! Iškart prie jo prisijungė motina, ėmusi kvykauti „Ką jūs darote?!“.
Mano mergaitės išsigandusios atbėgo pas mane, jos nepratusios, kad kas nors keltų balsą. Net kiek vyresni draugės vaikai susigūžė iš nuostabos. Sėdėjau suakmenėjusi. Gal ir čia kas nors įžvelgs „supermamiškumą“? Iš kur galėjau žinoti, kad tas vaikas asocialus (tai, gink Dieve, ne jo kaltė, garantuotai tas persidavė nuo niūrios mamelės)? Jei būtume žinoję, kaip yra, visi būtume pagarbiai atsistoję, susirinkę daiktus ir nuėję į kitą vietą, kad natūraliu elgesiu neiššauktume tokio priepuolio...
Buvau šokiruota. Ilgą laiką nebuvo tekę patirti tokio akibrokšto. Labiausiai, žinoma, nerimavau dėl savo mergaičių, kurių akyse jau mačiau ašaras, nes ana moteris, rinkdamasi daiktus, dar vis kažką niurnėjo. Na ką, tokiais atvejais labiausiai padeda absurdas. Kad nuraminčiau įsiaudrinusius vaikus, sušnypščiau ir pavaizdavau, kad kapstau smėlį tos moters pusėn. Vaikai prajuko ir ačiū Dievui. Namie turime katę, tad jie žino, kokie reikalai tokiu veiksmu užkapstomi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!