Vargšelis stribukas ne savo noru, o dėl susiklosčiusių aplinkybių, buvo priverstas tuos partizanus iš bunkerio granatomis rūkyti, o pakliuvusius gyvus į jo nagus, kulkomis ir peiliais kepenis varpyti. Po tokio karo tauta susirgo ir po kelių dešimtmečių kai kurie jų palikuonys nusprendė, kad visa tai tebuvo beprasmis brolių karas prieš brolius (kitaip nūdieną žinomas, kaip „savi šaudė į savus“) ir sovietai čia visai „ne prie ko“….
Tokia ironiška įžanga norisi pradėti DELFI neseniai išspausdinto straipsnio „Kultūrologė: partizaninis karas Lietuvoje turėjo ir pilietinio karo elementų“ apžvalgą ir tikslų atskleidimą iš mano asmeninės perspektyvos.
Deja, bet jau pradeda darytis keista, kas vyksta, nūnai, ant Lietuvos (...). Mano minėto straipsnio pagrindinė herojė, kultūrologė Violeta Davoliūtė Vilniaus knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Pokalbis su pokariu“ pasidalino savo mintimis apie pokario partizanus ir stribus. Likau didžiai nustebęs, kad gerbiamai kultūrologei trūksta stribų motyvų supratimo.
Straipsnyje stribai netgi vadinami „tais, taip vadinamais stribais“ – na, tikriausiai, nenorima jų įžeisti, gi, jų motyvai nežinomi, o gal jie tikrai iš reikalo šaudė tuos partizanus ir visai ne dėl to, kad išdavė tėvynę Lietuvą. Na, aš bent jau taip suprantu tokius kultūrologės teikiamus motyvus dėl stribų motyvų nesupratimo. Tik jokiu būdu nenoriu jos įžeisti, noriu tik diskusijos.
Taigi, pažvelkime į straipsnyje vartojamą leksiką, gal toliau jau skaityti ir nebereikės, nes taps aišku apie ką aš ir dėl ko. Štai jame vartojamos tokios frazės:
„brolis prieš brolį ir panašiai“, „tų vadinamųjų stribų motyvacija tokia miglota“, „partizaninis karas prieš sovietus turėjo ir tam tikrų pilietinio karo elementų“, „tai nebuvo pilietinis karas, bet turėjo pilietinio karo elementų“, „justiciniai momentai taikomi per dažnai – kad, va, suprasti tai reiškia atleisti“, „trūksta vadinamųjų sovietinių partizanų arba stribų motyvų suvokimo“, „istoriniuose karuose laimi tie, kurie palieka daugiausiai rašytinių šaltinių“, „tiek vienoje, tiek kitoje pusėje buvo lietuvių“, „tie, kurie anksčiau buvo laikomi niekšais, dabar laikomi didvyriais, o buvę didvyriai apibūdinami niekšais“, „kiek tarp pokario partizanų buvo žydšaudžių“.
Jei dar neuždarėte mano minčių ir nepersijungėte prie kitos naujienos, einame toliau. Po šitomis frazėmis, manau, slypi atsakymas į vieną iš tos diskusijos galimai pagrindinių motyvų – sukurti pagrindą nusiplauti nuodėmes sovietiniams kolaborantams - stribams. Stebitės? Kaip tai galima padaryti, juk ir taip visa Lietuva žino, jog tėvynės išdavikai, stribai, buvo blogis? Aš jums atsakysiu gana paprastu, mano manymu, sovietinės (ir ne tik) propagandos vadovėliniu pavyzdžiu, kuris, manau, puikiai naudojamas šių dienų realijose.
Siekiant sumenkinti stribų kaltes prieš tautiečius gali būti užduodamas klausimas – o kokie gi jų motyvai, ar tikrai jie buvo tokie blogi? Šiandien visiems jau gerai žinomas posakis „aplinka kalta, tik ne aš“ pritaikomas numanomai sovietinių kolaborantų reabilitacijai inicijuoti.
Užvedama diskusija, atsiranda nauji argumentai – kaip dabartinis „galimas pilietinio karo bruožas partizaniniame kare“. Tautos dalis, kuri neturi stiprių ideologinių pamatų ir tvirtų istorinių žinių, susimąsto, suklūsta... Taip yra pasėjama abejonė, suminkštinamas kietas ir vienareikšmiškai neigiamas požiūris į sovietinius kolaborantus. Paruošiama puiki dirva būsimai „naujai tiesai“ skleisti ir sudaryti sąlygas ateityje planuojamai stribų reabilitacijai.
Pirmas daigas, kuris gali duoti vaisių – jautri ir graudi „vargšo sovietinio kolaboranto istorija“, kuris ne savo noru, o aplinkybių verčiamas parsiduoda sovietų okupacinei valdžiai tam, kad išmaitintų šeimą ar tiesiog „iš pareigos“ apsaugoti sovietinę santvarką okupuotoje Lietuvoje nuo partizanų (jo suvokiamų kaip banditų, žydšaudžių ir brolžudžių) išpuolių. Tada paaiškėja, kad vienoje giminėje pusė buvo partizanų, kita pusė – sovietiniai kolaborantai. Dėl to iki šių dienų jie nebendrauja, nuoskaudą jaučia jų artimieji, kiti giminės ir pan.
Mažiau apsisprendusių tautiečių galvose, palengva, pasėtas grūdas duoda vaisių – jiems pradeda atrodyti, kad būti stribu gal nėra jau taip visai blogai – juk tai buvo „pareiga“, „neteisingas pasirinkimas“, „aplinkybių visuma“, o ir partizanai neaišku, ko siekė, ir išvis – kam tas pilietinis karas buvo reikalingas. Jau tada jiems tai gali atrodyti kaip beprasmis brolių karas prieš brolius, geriau būtų visi sėdėję namuose ir nieko nedarę.
Ir štai ateina laikas pradėti naują etapą, paskleisti naują žinią, kad vis dėlto – partizaninis karas prieš sovietinę sistemą buvo bereikšmė kova, kuri atnešė mūsų tautai tik ilgus metus neramumų, išardė šeimas, supykdė gimines ir draugus, žodžiu, nieko gero.
Jūs dabar mane, turbūt, jau keikiate, nes jums šis karas yra Lietuvos patriotų ir tėvynės gynėjų kova prieš okupantus iš Sovietų sąjungos – žinoma, man jis irgi toks yra, tačiau leidau sau tik nupiešti „paveiksliuko“ kontūrus, kuris, mano manymu, gali būti piešiamas po tokių diskusijų.
Mes turime išmokti atsirinkti savo gyvenime tuos dalykus, kurie mums artimi, svarbūs mūsų išlikimui, lietuvių tautai ir jos gyvavimui. Vis dėlto, jeigu jums labiau artimas stribo (sovietinio kolaboranto) likimas – tebūnie, tačiau greičiausiai savo mintyse jūs būtumėte priversti susidurti su manimi – partizano vaidmenyje.
Artėdamas prie jūsų taip laukiamos pabaigos norėčiau pažymėti kelis dalykus. Pirma, norėdami atrasti „tam tikrų“ pilietinio karo elementų, jų galėtume atrasti ir abiejuose pasauliniuose karuose ar bet kuriame kitame kare, kur irgi vienos tautybės žmonės kariavo abiejose pusėse. Taip vertinant reikėtų atkreipti dėmesį, kad Afganistane dabar vykstantis karas su teroristais irgi tokių panašumų galimai turi, remiantis faktu, kad vieni afganai yra kariai ir policininkai, o kiti afganai tiesiog banditai arba teroristai.
Antra, mes turime susimąstyti, kam yra naudinga savanoriškame tautos pasipriešinime okupacinei sovietų valdžiai įžvelgti tos pačios tautos tarpusavio susipriešinimą ir jį iškelti į pirmąjį planą (...).
Ir trečia, ar tikrai yra galimybė, kad samprotavimai apie galimai galimus dalykus, gali pasėti abejones mūsų galvose ir pakeisti gilią partizaninio karo prasmę? Aš tikiu, kad ne, tačiau jei mumyse to tikėjimo ir pasitikėjimo yra mažai, tada mus valdyti yra lengva...
Partizanus jau vadino banditais, žydšaudžiais, o sovietai ir tautos priešais buvo apšaukę. Dabar gi, manau, jiems klijuojama nauja etiketė – brolžudžiai. Na, kiek dar bus bandoma pilti pamazgas ant tų žmonių, patriotų, kurių pasiaukojimu šiandieną giriamės prieš kiekvieną užsienietį, sakydami, kad šis karas buvo ženklas pasauliui, jog mes į Sovietų sąjungą nenorėjome (...).
Nuoširdžiai Jūsų, Anupras
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!