Laimingai ištekėjusios moterys gynė šeimyninį gyvenimą, mylimojo neradusios, tačiau puikiai vienos gyvenančios skaitytojos nesuprato, kodėl kiti baiminasi būti vieni, o kai kurios...atskleidė kitą vedybinio gyvenimo pusę. Tą, kuri tikriausiai nepažįstama, nei vienai iš anksčiau minėtųjų.
Dalinamės keliomis skaitytojų. kurios komentarų skiltyje praskleidė ne visuomet laimingo santuokinio gyvenimo uždangą, istorijomis.
Nesupranta, kodėl nesiskyrė
DELFI skaitytojos Ritos istorija – liūdna. Jos vyras pradėjo gerti, prieš vestą moterį ėmė naudoti smurtą.
„Pragyvenau santuokoje daugiau nei 20 metų. Ištekėjau 23-ejų, dabartiniu supratimu – per jauna, bet tada taip priimta buvo. Vyras nebuvo nei supratingas, nei paslaugus – mažai laimės gyvendama santuokoje patyriau.
Vestuvėse ar pobūvyje nuolat jausdavau gėdą, kad jis neturi saiko, nusigeria, girtas nusišneka. Jeigu nebūtų pradėjęs rimtai gerti ir smurtauti, būčiau iki šiol su juo gyvenusi, bet jo elgesys nepaliko pasirinkimo – teko skirtis. Dabar esu tikrai laiminga – niekas negrasina, nemėto purvinų kojinių, nesikeikia. Ramiai sau gyvenu ir džiaugiuosi laisve. Vaikai gyvena savarankiškai. Tik dėl vieno gailiuosi – kodėl aš taip ilgai nesiryžau skirtis. Kaip pasakė viena pažįstama, skyrybos – tai gaivaus oro gurkšnis. Tikra tiesa“, savo skaudžia patirtimi komentaruose pasidalijo Rita.
Kita skaitytoja pasakojo, kad jei būtų žinojusi, kaip pasisuks jos vedybinis gyvenimas, būtų apskritai nuėjusi nuo altoriaus.
„Jei man prieš 18 metų, kada tekėjau, būtų parodę bent vieną paskutinių metų dieną, jos jausmus, ir jei būčiau tuo patikėjusi, tikrai būčiau nusisukusi ir nuėjusi nuo altoriaus nesusituokusi. Baisiausia ne tai, kad sunku dabar...
Prieš 10 metų buvau priversta rašyti dienoraštį, nes mokiausi tam tikru kursus. Netyčia jį suradau. Įdomumo dėlei norėjau paskaityti, kad buvo gerų dienų... Skaitau ir kraupstu – viskas tas pats. Ištekėjusi ir vieniša. Ir tempianti viską ant savo pečių – tiek namus, tiek mokesčius, tiek vaikus. Plius, dar nemokama dovana – uošvienė. Taigi susimąsčiau rimtai – kada gi buvau tikrai laiminga... To jau nėra užrašyta, bet kiek prisimenu, tai tik kokie dveji metai po santuokos. Viltis – kvailių motina, nes vis tikiesi, kad praeis sunkumai ir bus geriau... Deja deja... Kartais ir viltis miršta...“, – dalijosi komentatorė, pasirašiusi slapyvardžiu „Vedusi“.
Laimingai išsiskyrusi?
Jau išsiskyrusi DELFI skaitytoja atvirai sako – vyrą paliko, nes jis buvęs „lepšis“
„Žinau, kas yra vedybinis gyvenimas, turiu sūnų, bet vyrą palikau. Nenoriu, kad vaikas imtų iš jo pavyzdį, nes jis yra gabus, o tėtis – lepšis. Gyvenome neilgai, bet išsiskyrus gyvenimas pasikeitė iš esmės. Aš daug laiko praleidžiu namuose, nes dirbu nuotoliniu budu. Daug laiko skiriu sūnui – keliaujame. Šią vasarą sutikau vyrą, kuris pasirodė vertas dėmėsio, bet... Pasirodo, ir jo mėgstamiausia vieta – ant sofos su telefonu rankose. Nedvejodama pasakiau „viso gero“ ir pajutau palengvėjimą. Nieko nekaltinu, niekam neturiu pretenzijų, bet kaip bebūtų gaila, didelė dalis šiandienių vyrų – kambarinės šlepetės, subobėję ir laukiantys dėmesio“, – rašė komentaruose dabar jau išsiskyrusi moteris.
Kita skaitytoja pasakoja išsiskyrusi... laimingai. Savo santuokų ji sako nesigailinti, tačiau buvę ir sunkių dienų.
„Buvau ištekėjusi 15 metų, po to 7 metus gyvenau „susidėjusi“, dabar 2 metus vienišauju. Vaikai užaugo, savarankiški, pagaliau galiu gyventi del savęs. Nesigailiu nieko, tai mano praeitis, kurioje buvo ir sunkių, ir labai laimingų dienų. Bet su dabartiniu protu geriau jaučiuosi būdama vieniša. Sutariu su „eks“ vyru, ir su „eks“ sugyventiniu, likome gerais draugais. Nors man jau 50, vis dar dairausi sau tinkamo vyriškio laisvalaikiui ir seksui. Niekur neskubu, atsiras – jei ne dabar, tai po pusmečio. Kad tik sveikatos užtektų, o noras džiaugtis savo vienišu gyvenimu yra didžiulis“, – rašė viena iš komentatorių.
Tuo, kad nutraukė santuoką, džiaugiasi ir kita moteris. „Nežinau, ar žmogus, kuris neturėjo šeimos ir nėra praėjęs pragaro laikotarpio, gali vertinti ramybę taip, kaip praėjęs, bet aš mielai rinkčiausi to nežinoti, – rašė ji. – 20 metų santuokos. Šiemet Naujus metus sutiksiu viena. Tikriausiai galvojat, kokia vieniša jausiuosi ir kaip blogai man? Nepatikėsit, nesulaukiu, kada vaikai išvaziuos švęsti su draugais, o aš pagaliau neruošiu jokių patiekalų, nebūsiu įsitempusi, o tiesiog ramiai stebėsiu, kaip praeina tie metai, ir net nesugalvočiau verkti nei iš laimės, nei iš kažko... Tai bus mano laikas“.
Norite pasidalinti savo istorija? Patarti? Tai galite padaryti žemiau arba rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“: