Dabartinės lietuvių kalbos žodyne „priekaištas“ apibūdinamas kaip „trūkumų nurodymas; nepasitenkinimo pareiškimas“, vadinasi, priekaištais mes nurodome kitam žmogui jo trūkumus ir išreiškiame nepasitenkinimą kitu žmogumi. O kam reikalingi priekaištai? Kodėl taip dažnai esame suirzę, nepatenkinti šalia esančiais žmonėmis, jų poelgiais? Kodėl juos užsipuolame, kai jiems nesiseka? Kodėl priekaištaujame už jų padarytas gyvenimo klaidas ir net už tai, kas nuo jų nepriklauso? Kodėl primygtinai reikalaujame, kad jie būtų visada linksmi, visada pasiruošę išklausyti, patarti, užjausti? Kodėl kartais visai nepagrįstai imame demonstruoi savo galią? Kodėl? Gal mes patys savęs negerbiame? Nemylime? Neapkenčiame? Todėl ir kiti mums atrodo per gražūs, per protingi, per kvaili, per stori... Ir imame reikalauti iš žmogaus to, ko jis neturi ir to, ko galbūt niekada ir neturės. Pykstame, širstame, ginčijamės, įrodinėjame savo tiesą, verkiame, draskomės, mušamės, tuščiažodžiaujame...
Vyras, grįžęs iš darbo, pameta į kampą drabužius ir ima priekaištauti savo žmonai už neskanią, jo manymu, vakarienę, kurią ji ruošė keturias valandas sudėdama pačius geriausius produktus, o svarbiausia – visą širdį ir pačius geriausius norus. Vyrui tai nė motais – jis trenkia į stalą tvirtu kumščiu ir reikalauja normalaus maisto. Negana to, jis ima ir vėl priekaištauti, kam taip neskoningai rengiasi jo žmona, kam ji nemoka auklėti vaikų, nemėgsta tvarkos ar per ilgai su draugėmis plepa telefonu. Tuomet žmona širstančiam ir priekaištaujančiam vyrui ima ir atšauna:
- Jei tau aš per žema, pasitrumpink savo kojas.
- Jei tau aš per laiba, kūdinkis pats. Paskolinsiu savo knygų apie dietas, jei sugalvosi.
- Jei tau aš per graži, nueik į grožio saloną, kad padarytų tave nors šiek tiek gražesnį už mane.
- Jei aš nemoku gaminti, tuomet vakarieniauk pas uošvienę arba restorane.
- Jei aš nesugebu auklėti vaikų, auklėk juos pats. Nemoki? Nusipirk vaikų auklėjimo knygų, užsirašyk į vaikų ugdymo kursus, tobulėk, daugiau bendrauk su vaikais.
- Jei mūsų draugė moka gražiau pasipuošti namus Kalėdoms, tai eik pas ją ir gyvenk.
- Jei nesugebu vairuoti, neprašyk manęs to daryti, kai vežu tave iš vakarėlio.
- Jei tau aš per liūdna, liūdėk kartu arba suteik man džiaugsmo.
- Jei per dažnai verkiu, nušluostyk mano ašaras arba paduok kibirą – bus vandens, galėsi nusiplauti juo nešvarias savo rankas arba kojas.
Žinoma, šių žodžių dažnai nepakanka. Žmona ima taip pat priekaištauti vyrui už tai, kad jis jai skiria per mažai dėmesio, kad mėgsta valandų valandas drybsoti prie televizoriaus, kad amžinai jai tenka plauti jo smirdančias kojines, kad vyras nuolat žvilgčioja į jaunesnes moteris, kad jai per sunku vienai rūpintis vaikais, namais, sodu, kad vyras jos neužjaučia, nemyli, nedovanoja gėlių, kad nėra toks šaunus, gražus, mandagus, kaip kaimynės Onutės brangusis vyras Steponas. Tuomet vyras bando parodyti žmonai jos vietą ir atkerta:
- Jei tau aš per aukštas, pasidaryk kojų, kaklo arba liemens ilginimo operaciją.
- Jei tau aš per storas, kirsk lašinius, tortus, kebabus – tuomet abu būsime kaip meškos.
- Jei tau atrodo, kad kaimynės vyras supratingesnis, gražesnis, turtingesnis, protingesnis, paslaugesnis už mane, būk jo meilužė.
- Jei aš nuolat žvilgčioju į jaunesnes mergas, tuomet užklijuok man akis.
- Jei aš tau neskiriu pakankamai laiko, tuomet tu pati man jo skirk daugiau.
- Jei tau nepatinka, kai žiūriu televizorių, imk jį žiūrėti pati, tuomet žiūrėsime drauge arba pakviesk mane į kiną, koncertą, teatrą, parodą, klubą, vakarėlį...
- Jei mano plikė tau nesimpatiška ir šiaip aš tau visai nebežavus, tuomet nežiūrėk į mane. Pasiimk mano jaunystės nuotrauką ir prisimink, koks kažkada buvau tau vienintelis ir nepakartojamas.
Žmonos ir vyro atsakymai į priekaištus gali pasirodyti kiek perdėtai ironiški, sarkastiški, tačiau šie pavyzdžiai atskleidžia priekaištų esmę ir požiūrį į juos. Labai dažnai išgirdę, kaip kitas žmogus nurodo mums savo trūkumus, išreiškia nepasitenkinimą, imame pykti, atsilyginame tuo pačiu – pažeriame šūsnį naujų priekaištų. Tada įvyksta barnis, po to dar vienas, kol galų gale taip susiriejame, jog imame ir susimušame. Priekaištai tampa mūsų nesusikalbėjimo priežastis. Priešingu atveju bandome suprasti tą, kuris mums priekaištauja, – tylime, analizuojame savo ir kito žmogaus elgesį, bandome nuoširdžiai pasikalbėti, išvengti kitų priekaištų. O jei žmogus ir toliau plūsta mus bjauriais žodžiais? Ką sakyti, kaip elgtis, ko griebtis? Gal kumščio? Gal gero, nuoširdaus žodžio? Ar padės? Gal...
O ar įmanoma išvengti priekaištų? Ar tiesa, kad be jų žmonės tiesiog spinduliuotų laime gyventi, mokėtų mylėti kitą žmogų tokį, koks jis yra, sugebėtų pripažinti, kad tobulų žmonių nėra, kad kiekvienas iš mūsų esame beprotiškai žavūs, kad esame asmenybės, besimokančios iš savo paklydimų? Jei tai pripažintume, gal tuomet mums būtų gera gyventi, veikti, dirbti kartu, tuomet gal suprastume vienas kitą net ir be žodžių, mokėtume laukti, nusišypsoti, atleisti?...
„Mažo drambliuko svajonės“ – pasakytų mano išmintingoji teta. Iš tiesų, juk gyvenant tarp žmonių ir su žmonėmis priekaištų išvengti tikrai nepavyksta. Žinoma, gal ir stengiamės neparodyti kitiems nepasitenkinimo, gal mylime ir gerbiame kitus, tačiau patys galime sulaukti įvairių priekaištų dažnai gal net jų visai nesitikėdami. Štai įsivaizduokime, jog einame sau ramiai gatvėje ir užsisvajoję atsitrenkiame į pernelyg savimi pasitikintį jaunuolį, kuris ima šaukti: „kur eini, žioply, pasitrauk man iš kelio, kol į sprandą negavai“. Susigūžiame, nutylame, nusisukame, skubame pasitraukti arba atšauname nenorėdami pasirodyti kvailokai. Arba kita situacija – važiuojame autobusu, į kurį įlipa senutė ir pradeda priekaištauti: „sėdi jaunimas patenkintas, seno žmogaus neužjaučia“, „kai sulauksit mano metų, suprasit, kai pradės kaulai braškėti“. Nesmagu sulaukti priekaištų, tiesa?
Norėtųsi palinkėti supratingumo, tačiau aš pati neretai priekaištauju kitiems ir dėl to labai dažnai save graužiu, todėl kviečiu skaitytojus padiskutuoti apie priekaištus: kodėl jie kyla, kas paskatina išreikšti nepasitenkinimą, ar įmanoma jų išvengti, ką jaučiame priekaištaudami arba girdėdami kitų žmonių priekaištus, kaip reaguojame, ką mąstome? Viliuosi, kad kalbėdamiesi, diskutuodami apie priekaištus, susimąstysime, kad verta stengtis su jais susidurti kuo rečiau, o nurodymus, nepasitenkinimą keisti nuoširdžiu, pasitikėjimu grįstu pokalbiu apie problemas, su kuriomis susiduriame.