Nemaloniai maudė kaklą, tad nutariau pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoja. Kadangi esu dirbanti, paskambinusi į registratūrą susitariau dėl konsultacijos su šeimos gydytoja telefonu. Išsakiusi gydytojai savo problemą gavau atsaką važiuoti į priėmimo skyrių, kad apžiūrėtų chirurgas. Bandžiau dar prašyti, kad parašytų siuntimą, bet gydytoja primygtinai reikalavo, kad tiesiog vykčiau į priėmimo skyrių.
Tik baigusi darbą tiesiu taikymu ten ir nuvažiavau, buvo gal apie 17 val. 30 min. Iškišusi galvą pro durų tarpą budinčioji paklausė, kas man nutiko. Papasakojau problemą, budinčioji pasakė, kad teks ilgai laukti, nes, neva, chirurgas operuoja ir šūktelėjo personalui, kad „čia neregistruosim“.
Paklausiau, gal galiu vėliau atvažiuoti, o ji tik atsakė, kad gali gydytojas kartais ir užeiti kokiu momentu, bet gali ir neužeiti, o gali būti ir taip, kad lieps rytoj atvažiuoti. Dar kartą perspėjo, kad teks ilgai laukti. Na, sėdžiu... laukiu... Ant kito suolelio sėdi, kaip man atrodė, nelabai blaivus vidutinio amžiaus vyrukas. Telefonu kažkam pasakojosi, kad jam sutinę limfmazgiai ir kad jį siunčia į didesnį miestą.
Stebėjau jį ir galvojau, gal ir man kažkas panašaus, bet manęs niekas neskuba apžiūrėti. Po kurio laiko į priėmimo skyrių buvo atvežta neblaivi moteris (įpūtė 2,87 promiles), kuriai sugipsavo koją. Dar vėliau atvežė jauną neblaivų vyrą, kuriam žmonės iškvietė greitąją, nes jam prasidėję traukuliai.
Klausėmės visi susidomėję (personalas irgi) jaunuolio istorijos, kaip jis gėrė po naktinės pamainos, kaip yra nemiegojęs ir nieko nepamena, kas jam nutiko. Jaunuolis sklaidėsi, reikalavo, kad išleistų jį parūkyt. Kaip išėjo, taip ir negrįžo.
Dar po kurio laiko į priimamąjį atvežė dar vieną neblaivų, apsišlapinusį vyrą, kuris, kaip girdėjau personalą guodžiantis, jau kvietė greitąją trečią kartą. Taip ir nesupratau, kokios pagalbos jam iš medikų reikėjo, tik viena budinčioji pasakė: „Tegul pasėdi ir išeis.“ Taip ir buvo: pasėdėjo ir išėjo... Tai va, visai nenuobodu man ten buvo sėdėti ir laukti to operuojančio chirurgo.
Galų gale medikai pastebėjo ir mane, mat beveik iki 20 val. prasėdėjusi dar neišėjau. Budintis jaunas gydytojas mane apžiūrėjo, apčiuopė guzelius, pasakė, kad turi apžiūrėti chirurgas, kuris dar, neva, tebeoperuoja. Galiausiai paprašė dokumento (užregistravo pagaliau), paėmė kraują, liepė laukti. Laukiau... iki 21 val. 30 min.
Budintis gydytojas atnešė padarytus kraujo tyrimus, kurie uždegimo nerodė, ir taip neužtikrintai pasakė, kad gal man čia ne chirurginė problema ir to chirurgo gal ir nebereikia laukti.
Toks pasakymas nuskambėjo kaip pasityčiojimas, juk aš chirurgo išlaukiau net keturias valandas. Parašė man siuntimą pas LOR gydytoją ir liepė kreiptis darbo metu. Patarė gerti „Ibuprofeną“. Pasijutau, lyg iš manęs šaipytųsi. Visą vakarą stebėjau, kaip mūsų medicina tamposi su neblaiviais pacientais, o tuo tarpu man, mokesčių mokėtojui (buvau su įmonės palaidine, atvykusi tiesiai iš darbo), liepiama sėdėti ir laukti... daktaro, kurio pasirodo, gal net nereikėjo.
Nuo to vakaro iki dabar, kol rašau jums, jau praėjo savaitė. Pas LOR gydytoją nevažiavau, nes darbo metu negaliu tiek sėdėti ir laukti, be to, neskaudėjo man nei gerklės, nei ausų, tad per savaitgalį gėriau nuskausminančius. Bendras skausmas kiek aprimo, bet pajutau, kad pradėjo skaudėti pačius guzelius.
Namuose radau kažkokį tepaliuką (lyg ir antibijotinį), tai pradėjau teplioti juos. Trumpai tariant, užsiiminėjau savigyda. Šeimos gydytojai telefonu papasakojau, kad nieko priėmimo skyriuje nepešiau ir kad manęs chirurgas neapžiūrėjo. O ji, savo ruožtu, liepė man skambinti į registratūrą, mat turinti daug darbo, o ir sistema neveikianti (kažkodėl), liepė būtinai išsiimti taloną ir tik tada atvykti pas ją.
Skambinu – talonas tik rugsėjo 9 dienai. Tikriausiai iki to laiko man jo ir nebereikės: arba išsigydysiu pati, arba... Dabar bandau ieškoti kokio gydytojo, kuris apžiūrėtų privačiai, bet kol kas – nesėkmingai. Tai va, tokia mūsų supuvusi sveikatos sistema.