Nežinau, ar galima teigti, kad rinkausi aš, kai į mane iš narvo pažvelgė maža, pūkuota kalytė, supratau, kad aš privalau ją pasiimti, nors būčiau visus ten esančius namo parsivežusi. Pirmas pasivaikščiojimas su ja priminė į laisvę ištrūkusio šuns laimės, džiaugsmo protrūkį: ji lyg viso pasaulio valdovė drąsiai ėjo takeliu, o aš supratau, kad mes puikiai sutarsime.
Kai Heidę pasiėmėme, jai buvo maždaug trys mėnesiai, o kovo 3 d. suėjo metai. Laikas kartu tiesiog praskriejo: atrodo, dar visai neseniai važiavau namo su mažu pūkuotu kamuolėliu ant rankų, o dabar jau sunkokai į glėbį telpa. Vardo nekeitėme, nors minčių įvairiausių turėjome. Kasdien vardai keitėsi ir taip porą savaičių, bet kol susitarėme, ji priprato prie Heidi, tai taip ir liko. Vėliau sužinojome, kad jos vardas reiškia žiemos ir vandens deivę, o kalytei, kuri buvo rasta sušalusi, toks vardas puikiai tiko. O ir dabar jai nei vanduo, nei žiema nebaisūs.
Heidi savo teritorija dalinasi su mūsų katinu Enugu. Iš pradžių jiems nekaip sekėsi, bet dabar katinas labai gražiai išmoko ją toleruoti, nors ji ir stengiasi palenkti jį į savo pusę: kalbina, slankioja aplinkui.
Manau, kad labiausiai Heidi mėgsta rytus, apie pusę septynių tiksliau, kada pradeda rąžytis ir iš savo guoliuko užšoka ant lovos žadinti šeimos narių. Atrodo, jog mes nesimatėme begalę metų – tiek džiaugsmo parodo Heidi. Trinasi savo šalta, šlapia nosyte aplink kaklą tarsi sakydama: „aš jau pabudau – laikas pusryčiams ir žaidimams“. Tai kur jau tu jai tokiai gražuolei atsakysi, kaip lieptas keliesi ir vykdai jos nurodymus.
Dabar, kai turiu Heidi, nebesuprantu, kodėl žmonės ieško veislinių šunų, kurie turi atitikti tam tikrus kriterijus: kad charakteris būtų tinkamas, kad nesišertų ir panašiai... Juk negali nusilipdyt šeimos nario, jis pats tave pasirenka, ateina toks, koks yra, ir jūs derinate, kuriate savo gyvenimus kartu.
Štai taip ir slenka dešimtas mūsų mėnesis drauge. Buvo visko: juoko (tai ji užpyksta ant savo uodegos ir pradeda ją gaudyti, tai ant kojos, nes ji prastai pakaso ausytę), pykčio dėl balučių, ignoravimo ir neklausymo, tačiau dienos gale ji yra mano neišblėstančio džiaugsmo ir meilės šaltinis, pas kurį kasdien skubu namo.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.
Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.