Ramybės neduoda nesuprantamas kaimynės elgesys

Norėčiau gauti patarimą, kaip elgtis mano situacijoje. O bėda tokia – sode turime kaimynę, kuri labai „myli“ (jai taip atrodo) gyvūnus, konkrečiai – katinus ir šunis. Aš neturiu nieko prieš gyvūnus, aš juos irgi myliu, bet problema ta, kaip mes įsivaizduojam tą meilę. Ar tai – nuvažiuoti du ar tris kartus į sodą, pamaitinti kačiukų vasaros metu, o žiemą, jei daug sniego, nuvažiuoti kartą per du ar tris mėnesius ir vadinti tai rūpesčiu? Abejoju.

Ši pagyvenusi ponia (drįstu ją taip vadinti, nes dėstė matematiką vaikams) per tiek laiko, kiek ją pažįstu, neturėjo namuose jokio gyvūno (nei šuns, nei katės). Problema ta, kad ji gyvūnėlius šeria, bet nesirūpina jais – jų neskiepija, nenukirmina, nesaugo nuo parazitų, nesterilizuoja, tik šeria, ir tai ne kasdien.

To jai dar negana – ji gyvūnus daugina, „rūpinasi“ naujagimiais, užleisdama savo ūkinį pastatą jų saugumui. Gyvūnų mylėtojai tikriausiai mane nukryžiuos, bet ar humaniška, kai katė per metus du kartus atsiveda mažiausiai 2-3 kačiukus? Mažos katytės užauga ir vėl atsiveda kačiukų, tad spėkit kokia bus jų populiacija po dvejų ar trejų metų?

Aš už gyvūnus, bet nesutinku su tokia meile gyvūnams, kai meilė – tik gyvūną pašerti. Jei žmogus myli gyvūną, tai jis juo rūpinasi, skiepija, gydo ir suteikia jam namus, o ne daugina juos, pasmerkdamas juos gyventi lauke ir nežinoti, ką reiškia mylintis šeimininkas. Juk ir taip prieglaudos pilnos katinėlių, jos stengiasi rasti namus, gydo, sterilizuoja ir visaip rūpinasi augintiniais.

Juk savo meilę gyvūnams ponia galėtų rodyti ne daugindama juos ir pasmerkdama laukiniam gyvenimui, o savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje ir lėšomis, kurias išleidžia maistui, šerdama laukinius katinus, galėtų paremti gyvūnų prieglaudas. Bet kaip jai tą pasakyti, jei žmogus nesupranta?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Galite pasidalinti panašia patirtimi? Norite paguosti ar patarti? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu [e-mail]: