Balta spalva nuo seno siejama su gėriu, skaistybe, ištikimybe ir net išmintimi. Juoda spalva dažniausiai vaizduojama kaip baltos priešingybė – tai blogio, gedulo, mirties simbolis. Tampa aišku, kodėl Darrenas Aronofsky‘is pasirinko būtent šias spalvas. Režisierius norėjo supriešinti du troškimus, taip sukeldamas konfliktą dvilypėje Ninos (akt. Natalie Portman) sieloje, kurioje koegzistuoti priešingi dalykai negali. Tai jauną šokėją naikina, žlugdo emociškai, tačiau dažnai sakoma, jog kliūtys žmogų veda į priekį, tad galima būtų daryti išvadą, jog sieloje verdantis ir ramybės neduodantis konfliktas, tam tikra prasme, jai buvo lyg priežastis keistis, tobulėti, eiti pirmyn, įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad ji gali būti ne geresnė, o geriausia.
Ar gali būti, jog juoda spalva Ninos gyvenime, kurią atnešė nauja šokėja Lily (akt. Mila Kunis), padarė jai ne neigiamą įtaką, o atvirkščiai? Ir net nuo seno egzistavusi juodos spalvos simbolinė reikšmė čia pakito? Bent trumpam?
Darrenas Aronofsky‘is kuria labai ryškius veikėjų paveikslus. Lily jau nuo pirmų filmo minučių piešiama kaip gašli, aistringa ir juoda, idealiai tinkanti juodosios gulbės vaidmeniui. Tačiau viskas apsisuka aukštyn kojom, nes juodąja tapti visgi lemta Ninai. Galbūt galima būtų teigti, jog Aronofsky‘is sąmoningai nori nužudyti tyrumą jaunosios baleto šokėjos sieloje, nes tai nereiškia gražaus gyvenimo? Šią hipotezę patvirtina ir tai, jog Lily, priešingai nei Nina, yra laiminga, jai viskas sekasi geriau. Regis, juoda čia yra tai, kas skatina skintis kelią į pergalę, ir tai, kas privalo nugalėti, o balta – tai, kas yra nugalima, nereikalinga.
Nina laviruoja tarp šių dviejų plotmių: baltumo, kuriame ji užaugo, kuriame vyrauja ramybė, geros emocijos, skaistumas, ir juodumo, kuris Ninos sieloje užgniaužtas, tačiau pamažu ima siekti nugalėti; tai – gašlumas, aistra, nerūpestingumas. Režisierius parodo, kad tai, kas jaunos šokėjos sieloje užgniaužta, yra visa griaunantis blogis ir veda ją į pražūtį. Tačiau iš kitos pusės – tas faktas, jog baltai visgi lemta būti sunaikintai, kuria priešingą įspūdį. Nuo seno įsigalėję stereotipai ir simboliai nebegalioja, o balta su juoda bent trumpam apsikeičia vietomis: balta tampa tuo, kas nebereikalinga, kieno vietą privalo užimti juoda. Viskas čia tampa dviguba.
Kas Ninai yra tobulybė ir kodėl būtent tai yra sietina su juoda spalva? Mergina trokšta būti geriausia savo srityje ir nepriekaištingai sušokti spektaklyje. Jai tai – viso gyvenimo tikslas ir tik jį pasiekusi ji jausis laiminga. Tačiau ir toliau galioja tas pats dvilypumo dėsnis: tobulybė juoda, tačiau be galo reikalinga ir siektina. Tam, kad sužibėtų pasirodymo metu, Nina turi nužudyti savo prigimtį. Šiuo atveju negalima būtų vienareikšmiškai atsakyti, ar Ninos tobulybės siekimas yra nekilnus ar destruktyvus tikslas. Žiūrovui jos prigimtis atrodo teisinga, vertinant moraliniu požiūriu, tačiau filme, kaip jau buvo minėta, viskas apverčiama ir moralės normos čia kurį laiką nebegalioja. Siekdama savo tikslo Nina jaučia, kad jos užgniaužta juodoji dalis privalo būti išlaisvinta.
Tam tikru ženklu galima būtų laikyti ir žaizdas ant merginos menčių, kurios čia tampa gulbės sparnų įvaizdžiu. Šios žaizdos galėtų būti aliuzija į tai, jog kelias į tobulumą yra skausmingas. Fizinis jaunos balerinos skausmas tampa paralele dvasiniam skausmui, kurį sukelia konfliktas tarp dviejų prigimčių.
Ar pasiekta tobulybė gali būti priežastis mirti? Filmo pabaigoje Nina pasiekia išsvajotą viršūnę, virsta juodąja gulbe ir be jokių dvejonių drąsiai pasako: Aš geriausia. Jei juoda spalva buvo ir yra sietina su mirtimi ir kančia, vadinasi, Darrenas Aronofsky‘is sąmoningai pasirinko būtent tokį finalą. Vadinasi, juoda čia yra tai, kas naikina ir griauna. Vadinasi, jauna šokėja, pasiryžusi nužudyti savyje skaistybės pradą, jau nesąmoningai pasirinko mirtį.
Atrodo, filme egzistavęs dualizmas finale išnyko ir į savo vietas grįžo nusistovėję stereotipai, tačiau greit tampa aišku, jog čia vėl nėra vienareikšmiško atsakymo. Jei tikėtume, jog mirtis nėra pabaiga, o tėra žingsnis kažkur, galėtume teigti, jog Nina nebuvo sunaikinta ir nugalėjo. Jei ne, tada juoda iš tikrųjų buvo visa griaunanti jėga ir pražudė baleriną. Darrenas Aronofsky‘is palieka begalę klausimų, į kuriuos atsakymų nėra. Režisieriaus įprotis savotiškai kvailinti žiūrovą dar neišblėso.