Kaip ir kasmet prie sveikinimų prisidėjo įžymūs Lietuvos kultūros žmonės – šįkart geranoriškai dalyvavo aktoriai Julius Žalakevičius ir Arūnas Sakalauskas, aplankę 135 ligonius, įteikę jiems dovanų švenčių progą, linkėję sveikatos bei kitus Naujuosius sutikti kartu su artimaisiais jau namie.
Akcijos rengėjų ir dalyvių susitikimas VUOI fojė prasidėjo ne tik nuo oficialių susipažinimo gestų, bet ir netikėto džiaugsmo pasidalijimo, mat už lango ėmus kristi snaigėms, o jas besigainiojančiam vėjui žaismingai pustant jų gausybę, vienu metu, atrodo, buvo pasitikta vis kažkur užtrunkanti žiema, prasmingas naujametinis dvasios ir renginio laukimas. Netrukus susirinkusieji buvo palydėti į aštuntą Onkologijos instituto aukštą, kuriame ir užsimezgė neabejotinai jaudinanti žmogiškumo kelionė.
Ligonių lankymas nuo aštuntojo iki antrojo aukšto prasidėdavo susipažįstant su skyriuje dirbančiomis seselėmis, kurios nurodydavo palatas bei tai, kiek ir kokios lyties (dovanos buvo rūšiuojamos) ligoniai ten gulį. Privilegija teikti paruoštas dovanas atiteko teatro ir kino aktoriams J. Žalakevičiui bei A. Sakalauskui. Pirmieji vizitai, kaip prisipažino įžymybės, net visko mačiusiems scenos žmonėms buvo iššūkis: nejauku įsiverži į sunkaus ligonio palatą, dažnai tenka susidurti ir su juos lankaičiais artimaisiais, kuriems televizijoje matyti veidai sukelia šoką, sudėtinga atrasti tinkamus žodžius bei tramdyti emocijas.
Vis dėlto, nerimą ir trumpą laiką tvyrojusią įtampą improvizacijos profesionalai įveikė, todėl kiekvienas apsilankymas palatose buvo nepaprastas trumpas etiudas. Tiesa, aktoriai ne tik šmaikštavo, bet ir skyrė vieną kitą minutę nuoširdžiam pokalbiui su ligoniais. Neretai sergantys žmonės norėję pasikalbėti apie savo ligą, pasidalydavo vienišumo kančia.
Ir priešingai – štai vienas iš pacientų netikėtai užklydusius žvaigždūnus supažindino su net iš saulėtos Ispanijos atvykusiais artimaisiais, pasidžiaugė gabiu auksagarbaniu šešiamečiu anūku, atskridusiu iš Vokietijos kartu su mama aplankyti sergančio senelio. Akcijos dalyviai praktiškai įsitikino artimųjų meilės ir rodomo dėmesio galia sergantiems onkologinėmis ligomis. Lankymo metu teko stebėti, kaip džiaugsmingai ankštoje palatoje šnekučiuojasi gausus giminės pulkelis ir ne su vienu tokiu būriu artimųjų teko prasilenkti. Medicinos darbuotos patvirtino, kad sergantieji, jausdami paramą, yra stabilesnės emocinės būklės, lengviau išgyvena varginančias procedūras, netgi greičiau sveiksta.
Per akciją pasveikinti net 135 ligoniai. Tai didžiausias skaičius sergančių žmonių, kurie sutiko šventes VUOI praėjusiais 2009-2011 metais, kai UTC rengia naujametinius susitikimus.
Tiesa, šiais metais, kaip ir anksčiau, netrūko pačių įvairiausių emocijų. Tai lemia ir sudėtingos ligos kontekstas, ir tiesioginis tiek sergančiųjų, tiek sveikųjų žmonių plonytės ribos tarp gyvenimo ir mirties suvokimas. Natūralu, kad prilinkus prie vėžiu sergančio vyriškio ir išgirdus tylų, gergždžiantį „Noriu mirti“, vidinis pasaulis apvirsta aukštyn kojomis. Dar natūraliau jausti gailestį bei akyse besikaupiančią sūrią drėgmę. Ir, vargu, ar žmogui, galbūt niekada nesusidūrusiam su panašia lemtimi, yra pakankamai lengva susidoroti su prieštaringomis mintimis galvoje, vienoje iš palatų išvydus pažįstamą asmenį. Tačiau bet kokias paviršutiniškas ar spontaniškas emocijas sveiko žmogaus sieloje gali pakeisti kai kurių onkologinių ligonių demonstruojama stiprybė ir džiugesys dėl kiekvienos išgyventos dienos.
Viena iš aplankytų onkologinio skyriaus pacienčių nuoširdžiai nustebusi nepažįstamų žmonių gerumu ir rodomu dėmesiu atkakliai klausė, kas šie tokie esą. Juokaudama drąsi moteriškė nusiėmė nertą kepuraitę, pasiglostė pliką viršugalvį, ir sakėsi neseniai ištvėrusi chemoterapiją, pasidžiaugė sėkmingai pavykusia operacija, bet suabejojo savo sąmoningumu, mat jai buvo skirtos dvi narkozės, todėl galbūt moteris susitikimo akimirką esanti šiek tiek kvaištelėjusi.
Moteriškė žaviai kvatojo, dėkojo už dovanas, o J. Žalakevičius ją ramino, kad ligonė tikrai neatsidūrusi Naujojoje Vilnioje. Šį susitikimą stebėjusi akcijos koordinatorė ir UTC direktorė Renata Miliauskienė tvirtino, kad būtent dėl panašių žmonių ji ir jos kolegės, nepaisant sudėtingo pasirengimo organizuojant panašias akcijas, pasiryžta to imtis ir toliau.
--
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt. Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!