Tiesa, kol kas šios italų kilmės Prancūzijos kino menininkės režisuotų filmų kraitis kuklokas – V. Bruni Tedeschi kaip režisierė debiutavo 2003 m. su filmu „Kupranugariui lengviau...“ („Il est plus facile pour un chameau...“), tačiau didesnio dėmesio sulaukė kitas jos filmas – „Aktorės“ („Actrices“, 2007), Kanuose apdovanotas specialiuoju žiuri prizu.
Šiemet V. Bruni Tedeschi pristato savo trečiąjį režisuotą filmą, su kuriuo dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje.
Filmo centre – 43 metų buvusi aktorė Luiza. Moterį slegia sunkumai: dėl didelių mokesčių jos šeimai gresia netekti tėvo palikimo – pilaitės Italijoje; ekscentriškas, tačiau mylimas brolis Liudovikas serga AIDS ir kasdien nyksta, o pati Luiza, jau perkopusi keturiasdešimtmetį, vis dar nėra susilaukusi taip trokštamų vaikų. Tačiau netikėtai Luizos gyvenime atsiranda jaunas aktorius Natanas. Galbūt su juo Luizai pavyks atrasti laimę?
Filmas „Pilis Italijoje“ paprastas, šiltas, jaukus ir jausmingas. Šiek tiek juokingas, šiek tiek graudus – toks, koks ir yra gyvenimas. Be to – labai asmeniškas. V. Bruni Tedeschi pati neseniai prarado AIDS sirgusį brolį, o vaidinti šioje savo juostoje (nežinia, ar sekdama Julie Delpy pavyzdžiu („Dvi dienos Paryžiuje“ /“2 days in Paris“, 2007), ar taupumo sumetimais) ji pakvietė savo tikrą mamą Marisą Borini ir savo buvusį (!) gyvenimo draugą Louis Garrelį. Tiesa, nemažiau žinomai V. Bruni Tedeschi seseriai Carlai Bruni Sarkozy vaidmens šiame filme neatsirado.
Filmo siužetas gana nesudėtingas, todėl visas krūvis tenka personažų charakteriams. Žinoma, daugiausia kameros krypsta į V. Bruni Tedeschi vaidinamą Luizą.
Nežinia, ar tokia ir buvo pradinė idėja, ar tiesiog V. Bruni Tedeschi tapo per sunku susidoroti su režisierės, scenaristės ir pagrindinio vaidmens atlikėjos pareigomis, tačiau jos personažas tarsi destabilizuoja filmą – visą laiką skubanti, susitaršiusi, išsisklaidžiusi ir besisklaidanti, vėluojanti ir nekantraujanti, kartais mikčiojanti, laipiojanti per tvoras ir šiaip jau liuoksinti kaip jauna kumelaitė, lyg būtų kokių 17, o ne 43-ejų. Komiškas personažas? Tarkim, kad taip. Tačiau vaidmuo labai organiškas ir natūralus. Toks natūralus, kad nori nenori kyla klausimas, kuo tiek Luiza, tiek V. Bruni Tedeschi sugebėjo sužavėti už ją gerokai jaunesnį Nataną (ir Louis Garrelį).
O Louis Garrelis ir šiame filme pasirodo gražus kaip antikinis dievas. Su juodų garbanų kupeta ir vos vos pašaipia šypsena bei kibirkščiuojančiomis akimis. Tačiau šio talentingo aktoriaus bėda yra ta, kad jis keliauja iš vieno filmo į kitą, vaidindamas praktiškai tą patį vaidmenį – kažką jauną, patrauklų ir kiek nervingą – keičiasi tik vardai, profesijos (kurios iš esmės yra antraeilės svarbos dalykas) ir kartais laikmetis, na ir filmo partnerės (ar partneriai – būna ir taip). Tačiau nors Natano vaidmuo ir netaps geresniu nei Teo (filmas „Svajotojai“/ „The Dreamers“, 2003), pamatyti Louis Garrelio vaidybą dar kartą tikrai verta.
Bet turbūt įdomiausias filmo „Pilis Italijoje“ veikėjas – Luizos brolis Liudovikas. Gaila, kad šis antraplanis vaidmuo taip ir liko neišplėtotas. O erdvės ir priežasčių jį labiau atskleisti tikrai buvo. Kaip ir kitą gan intriguojantį personažą – Luizos ir Liudoviko vaikystės draugą Seržą. Na, ką padarysi.
Kita vertus – kaip jau minėjau, tai paprastas ir nepretenzingas filmas. Nors kalbama apie rimtas problemas, tačiautai daroma lengvai, nesiekiama žūtbūt sukrėsti žiūrovų iki sielos gelmių. Tiesiog graži, jauki ir šilta dedikacija broliui.
SEANSAI
Lapkričio 12 d., antradienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, Vilnius
Lapkričio 15 d., penktadienis, 17.00 val. „Forum Cinemas Vingis“, Vilnius
Lapkričio 17 d., sekmadienis, 21.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, Kaunas