Neįgaliųjų šeima nešeimiška
Kokios yra to priežastys? Judėjimo negalią turintys Aistė Bužinskaitė (20 m.) ir Matas Geležauskas (21 m.) mano, kad visuomenėje vis dar sklando stereotipai apie neįgaliųjų gebėjimą kurti šeimas. Vis dėlto, jau 15 metų pažįstami Aistė ir Matas suprato, kad negalia nėra kliūtis kurti bendrą ateitį ir šiandien drąsiai kalba apie savo planus.
„Nekalbant apie gydytojus, priklausomybė yra tik teorinė. Iš tiesų mes patys vienas kitam padedame ir kuomet tenka apsistoti kartu (stovyklose, projektuose), puikiai susitvarkome be kitų žmonių pagalbos. Tad turime pagrindo manyti, kad ateityje bus tik geriau, nes savarankiškumas didės. O aplinkiniams dažnai atrodo, jog jeigu neįgalieji kuria šeimą, ji kažkokia nešeimiška“, - teigė Aistė.
Skeptiškas specialistų požiūris negąsdina
Tuo tarpu vienoje Vilniaus poliklinikų dirbantis socialinis darbuotojas Andrius (pavardė redakcijai žinoma) šiuo klausimu buvo gana kategoriškas. „Būna su jais visokių situacijų, net susirgus vaikui kviečiasi kaip pagalbą, o mes atvažiavę negalime suteikti jiems paslaugų, nes tai neįeina į mūsų pareigas. Viską, ką atliekam, turim sužymėt ir tai mato vadovybė. Jie reikalauja daugiau, negu mums priklauso, ir darbo pradžioje dar stengiausi padėti, bet pamačiau, kad piktnaudžiauja. Iš specialisto perspektyvos aš esu prieš neįgaliųjų kuriamas šeimas, jei jie negali šeima patys pasirūpinti", - teigia pašnekovas.
Aistė ir Matas sutinka, kad neįgaliai porai kuriant šeimą tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis, tačiau dėl to jie neketina atsisakyti savo svajonės bei mano, kad žmonės neretai linkę pernelyg sutirštinti spalvas. „Esu racionaliai mąstantis žmogus, visada prieš priimdamas kokį nors sprendimą pasveriu pliusus ir minusus, stengiuosi objektyviai įvertinti situaciją. Taip buvo ir šiuo atveju. Suvokiau, kad pasistengęs galėčiau pasiekti tikslą - turėti šeimą. Tai yra vienas iš svarbiausių mano gyvenimo tikslų, todėl apsisprendžiau atkakliai jo siekti“, - sako Matas.
Sunkumus galima išspręsti su trupučiu lankstumo ir kūrybiškumo
Su neįgaliu jaunimu dirbanti Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Danguolė Gervytė atkreipia dėmesį, jog „neįgalieji dar skaudžiau išgyvena vienatvę, kitoniškumą bei norą kam nors priklausyti“.
D. Gervytė teigė pažįstanti neįgaliųjų, kurie ryžosi kurti šeimą suvokdami, jog negalės susilaukti vaikų, o jei ir susilauks, nepajėgs jais pasirūpinti. „Tokios poros pasirenka būti ištikimi vienas kitam, išreikšti dėmesį, meilę, švelnumą ir kartu priimti tą kančią, jog jų šeimoje palikuonių nebus. Kiti suvokia, kad šeimos gyvenimas jam ar jo partneriui bus per sunkus ir pasirenka likti vieni, ieško kitokių savirealizacijos būdų, kuria artimus santykius su bičiuliais, giminėmis“, - kalbėjo pašnekovė.
„Ar negalią turintis asmuo yra pajėgus kurti šeima, gali atsakyti tik jis pats. Labai svarbu, kaip ir bet kokiu kitu atveju, pasverti, ar gebėsiu pasirūpinti kitu asmeniu, prisiimti atsakomybę už savo partnerį, už save, už savo vaiką“ , - kalbėjo D. Gervytė.
Matas priduria, jog „neįgaliai merginai gali buti sunku išnešioti arba pagimdyti kūdikį. Problemų gali atsirasti vaikui jau gimus. Jį reikia nuolatos prižiūrėti, be to, reikia nepamiršti ir šeimos materialinių poreikių. Suderinti darbą ir vaiko priežiūrą - didelis iššūkis. Nors tai ir gali pareikalauti netradicinių, sudėtingų arba, kitaip tariant, sprendimų „per aplinkui“, visus šiuos sunkumus galima išspręsti su trupučiu lankstumo ir kūrybiškumo.“
„Ar ten apačioje jums viskas gerai?“
Pašnekovai teigė, jog aplinkiniams kyla įvairiausių minčių, kai jie prabyla apie ketinimą kurti šeimą. „Gana dažnai žmonėms kyla klausimas, kaip du neįgalūs žmonės prižiūrės gimusį vaiką. Jei sveikas - kas ir kaip ji sugaudys. Jei neįgalus - savos problemos. Viskas priklauso, žinoma, nuo negalios. Taip pat kyla elementarūs klausimai: ar užteks jėgų ir dirbti, ir prižiūrėti vaiką (arba kelis vaikus). Apie tai ne vieną kartą esu pats susimąstęs: buvo laikas, kai ir čia mačiau problemą. Maniau, kad darbo ir šeimos derinimas bus problema, kartu ir pristigs jėgų. Dabar manau, kad viskas bus gerai, be to, atsirado didesnis pasitikėjimas vienas kitu kartu atliekant kasdienius darbus“, - svarstė Matas.
Aistė priduria, kad tenka sulaukti klausimų „Ar ten apačioje jums viskas gerai?“. Arba - „o jūs pajėgsit mylėtis?“, „Tu tikrai gali vaiką išnešioti?“. Tokiais atvejais Aistė atkerta: „O kodėl tave šis klausimas domina?“.
D. Gervytė į aptariamą klausimą siūlo žvelgti giliau. „Manau, kad tai platesnis klausimas negu tuoktis ar nesituokti. Svarbiau būtų kalbėti apie negalią turinčių asmenų lytiškumo išgyvenimą, jų seksualumą, gebėjimą atrasti kitokią, kūrybišką meilės išraišką. Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje į negalią turintį asmenį dar žiūrima kaip į belytę būtybę, kuri neturi savo lyties tapatumo, o su ja - ir svajonių, galimybių, o kartu ir iššūkių. Taip, kaip ir visi sveikieji. Man raktiniai žodžiai yra atsakomybė už kitą ir prieš kitą“.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su programa „Talentų Karta“.
Talentų Karta - tai organizacija, kuri jauniems žmonėms padeda aptikti savo stipriąsias puses ir karjeros kryptį, o verslui rasti žmones, kurie nori ir gali dirbti.
Jaunimui - tai kaip svajonių universitetas, kuriame daug savęs patyriminio pažinimo, o verslui – kaip patobulinta įdarbinimo agentūra, padedanti surasti labiausiai motyvuotus ir gebančius dirbti darbuotojus.
DELFI Piliečio reportažai – tai viena iš 6 mėnesių programos dalių. Jos metu Talentų Kartos dalyviai gvildeno šalies aktualijas ir, atradę savyje žurnalisto gyslelę, rengė straipsnius bei reportažus skaitytojams.
www.talentukarta.lt