Įspūdžiais apie pokyčius šeimoje, nusprendus priimti mainų moksleivius iš Vokietijos ir Čilės, dalinasi kosmopolitiška vilniečių Šutavičių šeima.
„Apie galimybę priimti mainų moksleivį sužinojau iš dukters, kuri pati buvo mainuose Prancūzijoje, o vėliau tapo savanore YFU (tarptautinėje moksleivių mainų organizacijoje). Pirmoji moksleivė iš užsienio mūsų namuose buvo vokietė, vardu Famke, kurią nusprendėme priimti visiems mokslo metams iki pat Kalėdų“, – pasakojo jie.
Antrasis į Šutavičių šeimą priimtas mainų moksleivis buvo vaikinas iš Čilės, vardu Enzo. Živilė Šutavičienė teigia, kad pagrindinis motyvas dar kartą priimti moksleivį – tai noras dalintis savo namų šiluma visus mokslo metus, bei noras atsidėkoti: „Jautėme dėkingumą YFU organizacijai, kad mūsų dukra Paryžiuje buvo labai gražiai priimta šeimoje, su kuria dar ir dabar palaiko ryšius, todėl atsidėkodami dar kartą atvėrėme savo namų duris.“
Koks buvo pirmas įspūdis apie vaikus iš užsienio? Famke buvo ambicinga mergina. Prieš atvykdama į Lietuvą, mergina išsikėlė sau nemenkus tikslus. Iššūkiu tapo jos noras išmokti lietuvių kalbą. „Ji stengėsi pažinti lietuvių kultūrą, perprasti lietuviškos šeimos gyvenimą, o mes savo ruožtu bandėme suteikti jai visas galimybes. Jos tikslai tapo mūsų tikslais – kartu leidome laisvalaikį, buvom nuvažiavę slidinėti į Alpes, kartu ruošdavome valgyti ar jaukiai sėdėdavome prie židinio po pasivažinėjimo rogutėmis“, – pasakojo Ž. Šutavičienė.
Anot Živilės, didžiausia padėka šeimai – nuoširdus išvykstančiojo mainų studento džiaugsmas: „Prieš išvažiuodama, moksleivė iš Vokietijos pripažino, kad visus savo norus išpildė su kaupu.“
Pasak pašnekovės, Enzo buvo sportiškas vaikinas, žaidė krepšinį, tad šalia jo planų pažinti lietuvišką kultūrą, prisidėjo ir jo krepšinio technikos įgūdžių tobulinimas, vaikinas džiaugėsi, kad patirtis Lietuvoje padėjo jam patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius.
Iš pradžių Šutavičiai kiek nerimavo, nes vaikinas sunkiai kalbėjo angliškai. „Pirmomis savaitėmis pastebėjome, kad jo anglų kalba labai prasta, kartais net būdavo sunku susikalbėti, tačiau išvažiuodamas jau gebėjo kalbėti laisvai“, – pasakojo jie.
Nepaisant nesklandumų, pasak Živilės, Enzo labai patiko gyvenimas Lietuvoje – jis susirado daug draugų ne tik mokykloje, bet krepšinio komandoje, kurioje treniravosi. Su kokiais sunkumais teko susidurti? „Į šeimą atvykus Enzo jautėsi, kad jis nebuvo labai savarankiškas buityje, todėl turėjome daug pokalbių, kaip jis gali prisidėti prie šeimos pareigų buityje ir išmokti, kad nereikia laukti komandų, o reikia pačiam imtis iniciatyvos. Kadangi vaikinas daug sportavo, tai buvo daugiau skalbimo, tačiau juk tai tik smulkmena“, – juokiasi šeimos mama.
Anot lietuvės, didelių sunkumų neteko patirti su nei vienu iš moksleivių. Kalbos barjero šeima taip pat nejautė, nes visi kalbėjo angliškai, o Živilė su vyru – dar ir ispaniškai. Ką tik atvykusi Famke lietuvių šeimai pasirodė kiek nedrąsi ir nepasitikinti savimi: „Padarėme prielaidą, kad ją baugino svetima šalis, kultūriniai skirtumai. Todėl mano, kaip priimančios mamos, tikslas buvo sukurti jai jaukias namų sąlygas, priimti į savo šeimą kaip tikrą dukterį. Stengiausi skatinti Famkę būti drąsesne, kad ji įgautų pasitikėjimo savimi, skatinau dalyvauti pokalbiuose, reikšti savo nuomonę, o jeigu reikia, ją argumentuotai apginti.“
Šutavičių šeima teigia, kad iš anksto nustatytos taisyklės namuose padėjo išvengti nesusipratimų. „Atsakomybė už mainų moksleivius buvo tokia pati kaip ir su kitais mūsų vaikais – reikia suvokti, kad jie jau buvo beveik pilnamečiai, todėl aiškinome, kas dera, ko negalima, perspėjome apie alkoholio netoleravimą, tad problemų neturėjome.“
Kokia yra didžiausia nauda šeimai, pasiryžusiai priimti mainų moksleivį? Lietuvių šeima įsitikinusi, kad kiekviena asmenybė mums duoda kažką gero, padeda tobulėti: „Mūsų šeimai Famke davė daug geros nuotaikos, daug šypsenų, mano vaikai turėjo nuostabų žaidimų draugą, o jauniausiam sūnui Enzo buvo puikus krepšinio partneris. Bendraudamas su Famke vyras galėjo prisiminti ir patobulinti savo vokiečių kalbos žinias”.
Anot Živilės, jie dėjo dideles pastangas, kad atvykę studentai kuo turiningiau praleistų laiką: „Važiavome į įvairiausius Lietuvos kampelius, norėdami pristatyti mūsų tautos istoriją bei kultūros ypatumus“.
Ką jie galėtų pasakyti šeimoms, dvejojančioms, ar verta leistis į tokią avantiūrą, ar tokia patirtis naudinga? „Jeigu dvejojate, užduokite sau paprastą klausimą – ar jūsų gyvenimas nenuobodus? Ar norite ko nors naujo? Jeigu taip, tai siūlau nedvejojant į šeimą priimti moksleivį pagal YFU programą – ne tik atgaivinsite savo istorines žinias, aplankysite seniai matytas vietas ir muziejus, pradėsite keliauti po Lietuvą. Praleisite daugiau laiko su šeima. Žinoma, teks daugiau atsakomybės, nes būsite reikalingas kaip mama, tėtis dar vienam vaikui, tačiau smagiausia, kad palaikysite bendravimą su svečiu ir jo šeima net po moksleivio išvykimo namo, – teigia Živilė. – Taip pat yra labai didelė nauda ir vaikams – tai mokėjimas prisitaikyti prie naujo šeimos nario, jo pomėgių, interesų bei savitų kultūrinių ypatumų. Vaikai išsiugdo supratimą, kad kiekvienas privalo prisidėti, kurdamas geresnius santykius, stengtis, kad kiekvienas šeimos narys jaustųsi gerai.“