Sekmadieninis Berlynas - tarp menininkų, turtingo jaunimo ir ekologinių mamyčių

Jums pasisekė, jei jūsų Berlyno dienotvarkėje yra ir sekmadienis, nes tą dieną miestas gyvena visai kitu ritmu. Aišku, jei suksite pagrindinėmis Berlyno gatvėmis, pamatysite tuos pačius turistų srautus, tačiau jei atsitrauksite į rajonus, kuriuose gyvena jauni ar save tokiais laikantys berlyniečiai, pamatysite visai kitokį vaizdą.

Jei oras geras, Berlyne jūs turite šimtus, net tūkstančius pasirinkimų sekmadieniui: galite paplaukioti laivu Šprė upe, galite prigulti parke ant žolės, galite lankyti muziejus ar zoologijos sodą, galite ilgam prisėsti kokiame nors Biergartene (alaus sode). Viskas galima, išskyrus „šopingą“ (liet. apsipirkinėjimas) – parduotuvės sekmadieniais nedirba. Tik kepėjai, laikraščių ir gėlių pardavėjai ir mažos naktinės parduotuvėlės, kuriose galit nusipirkti alaus ir šio to prie jo.

Bet mes einame į prakutusių menininkų, turtingo jaunimo ir ekologinių mamyčių pamėgtą Prenclauerbergo rajoną, esantį vos keturios metro stotelės nuo Aleksandro aikštės. Kadaise šiame buvusiame Rytų Berlyno rajone buvo viskas labai pigu, butus užiminėjo menininkai, juos nuomotis išgalėjo vargšai studentai, parduotuvėles atidarinėjo jauni dizaineriai, o vietnamietiškų makaronų porcija buvo visiems įperkama.

Taip rajonas tapo labai įdomiu ir „trendy“ (liet. stilingu) ir po truputį vargšai menininkai, prisidėję prie rajono populiarinimo, nebeišgalėjo mokėti nuomos ir gatves bei kavines užleido hipsteriams ir „buržua“. Dabar rajone išlikę nemažai dizainerių krautuvėlių, pridygo ekologinio maisto parduotuvių, didžiulė vaikiškų prekių pasiūla, nes Prenzlauerbergas skaičiuoja daugiausiai vaikų iš visų Berlyno rajonų bei sakoma, kad jis yra labiausiai „children-friendly“ (liet. tinkamas vaikams).

Taigi, iš pat ryto šiame rajone (kaip ir kai kuriuose kituose) sutiksite tik vakarykščius „klubinėtojus“, grįžtančius namo, nes naktiniai klubai dažnai durų neužveria net iki septynių ryto ar net dar vėliau. Pamatysite šunų šeimininkus ir mamas arba tėčius pustuštėse žaidimų aikštelėse. Pamatysite vieną kitą į darbą skubantį žmogų arba prekystalius rikiuojančius pardavėjus kokioje nors turgaus aikštėje.

Visiems kitiems sekmadienis prasideda gerokai įdienojus, o vidurdienį populiaresnės kavinės knibžda nuo „brančintojų“ (tie, kurie ateina valgyti „brunch“ – „breakfast+lunch“, pusryčių ir pietų kartu). Už 8-15 eurų jums siūloma „valgyk, kiek nori“ meniu ir savaitės laikraščiai bei žurnalai, kaimynų kompanija ir neretai - net vaikų žaidimų kampelis. Už kavą teks mokėti atskirai. Blogu oru tai išties smagu, nes gali sėdėti kad ir tris valandas, kol perskaitysi visus leidinius. Bet jei alkis nespaudžia, galit nusipirkti kavos ir šviežiai iškeptą ragelį ar pyrago gabalą greta esančioje kepykloje-kavinukėje ir stebėti praeivius. Juk Berlyne įdomiausi ne statiniai, bet žmonės ir tai, ką jie sukuria.

Po rimtų pusryčių galima pailsinti skrandžius iki vakarienės ir išeiti pasivaikščioti į berlyniečių mėgstamus blusturgius. Žymiausias iš jų yra Mauerparko (sienos parkas) blusturgis, jau daug metų įsikūręs šalia buvusios Berlyno sienos. Visiems turistams iki 40 metų jis netgi privalomas, kitiems – pagal pomėgius.

Blusturgis – ne vien pirkimo, bet ir pasižvalgymo vieta. Čia rasite ir senienų, ir sovietinės atributikos, ir žmonių sunešto šlamšto, ir naujų papuošalų iš viso pasaulio, ir menininkų kurtų drabužių bei interjero detalių. Blusturgis didžiulis, ypač vasarą. Žiema jis irgi dirba, bet pardavėjų jau perpus mažiau. Blusturgyje veikia kavinės, galit čia pat nusipirkt alaus ar įvairių užkandžių ir vėl iki valiai prisižiūrėti į žmones. Prižadu – grįžę į Lietuvą nebeatsisukinėsite į raudonai plaukus nusidažiusią merginą ar ausyse skyles pasidariusį jaunuolį. Į turgų užsukę vakarop rizikuojate negauti įdomesnių dalykų, bet užtat galite nemažai sutaupyti ar net rasti vieną kitą įdomų daikčiuką dėžėse, pavadintose „dovanojame“ ar „viskas už 50 centų“. Jose - rūbai, batai, indai, žaislai, knygos, keisti suvenyrai.

Apsipirkę išeikite iš turgaus į šalia esantį parką, kuris sekmadieniais sutraukia jaunimą iš viso Berlyno. Popiet čia esančiame amfiteatre prasideda karaokė – dainuoti tūkstantinei miniai gali kiekvienas norintis ir nepervertinantis savo sugebėjimų. Tačiau jei jums nepatinka šlageriai, šalia groja roko grupės, džiazo muzikantai ar pavieniai menininkai. Kažkas pučia burbulus, kažkas demonstruoja akrobatinius sugebėjimus, bet daro tai taip nuoširdžiai, kad beveik patiki, jog jiems tas į kepurę įmestas pinigėlis nėra jau toks svarbus. Visas parkas nusėstas poilsiautojų – žmonės ne tik klausosi muzikos, bet ir poilsiauja, kepa mėsą, geria alų. Tai tikras tingaus Berlyno paveikslas..

Na, o vakare išalkę neliksite nusivylę. Prenzlauerbergo rajonas garsėja tarptautinių virtuvių įvairove. Čia galima valgyti prabangiai, o galima ir truputėlį pigiau. Galima rasti tipiškos vokiečių virtuvės užeigų, itališkų picerijų ar gerų prancūzų virėjų pagamintų patiekalų, bet daugiausiai žmonių sutraukia čia įsikūrusios Azijos ir Artimųjų rytų virtuvės. Kinų, vietnamiečių, Tailando, Artimųjų rytų, meksikiečių, argentiniečių ir visokios kitokios virtuvės čia nesivaržo viena su kita, bet draugiškai dalinasi alkanais lankytojais, kurie čia niekur neskuba. Juk sekmadienis.