Kodėl savanorystė?
Šią vasarą pabaigėme studijuoti Vilniaus kolegijoje, aš įgavau rinkodaros profesinio bakalauro laipsnį, o Greta tapo turizmo viešbučių administravimo specialiste. Dažniausiai baigę universitetus studentai puola ieškoti darbo, stoja į darbo biržos bedarbių gretas. Aš skubėti nenorėjau, man patinka keliauti, pažinti viską, kas nauja, norėjau dar pasidžiaugti gyvenimu, pamatyti pasaulį, pakeisti aplinką. Galų gale uždaviau sau klausimą - kada vėliau, jeigu ne dabar? Turėjau surasti būdą, kaip neturint daug pinigų išvykti į užsienį ir tuo pačiu tobulinti savo žinias marketingo srityje. Papasakojau apie savo ketinimus Gretai, pasitarėme ir nusprendėme bandyti išvykti kartu. Greta taip pat norėjo pasipraktikuoti užsienyje ir susidėlioti mintis.
Internete ieškojome įvairiausių stažuočių ir savanorysčių programų. Kadangi norėjome išvažiuoti dviese, buvo nelengva. Tuomet suradome AIESEC stažuočių ir savanorysčių programą, kuri siūlė ilgalaikes ir trumpalaikes stažuotes pagal specialybę įvairiose pasaulio šalyse, nuo Indijos ar Malaizijos iki Europos valstybių. Nors programa buvo mokama, nusprendėme pabandyti.
Netrukus prasidėjo kasdieniai „Skype“ interviu su AIESEC atstovais iš visų pasaulio šalių: Indijos, Graikijos, Lenkijos, Vokietijos, Malaizijos, Vengrijos ir t.t.... Pokalbis po pokalbio. Stažuotės ir savanorystės buvo įvairios: pagalbininkas viešbutyje marketingo klausimais, vaikų darželio auklėtojas, administratorius, brošiūrų gamintojas, stovyklų mentorius ir pan. Rasti vieną vietą, tinkančią abiems su Greta, buvo sudėtinga, todėl nusprendėme, kad bent jau į tą pačią šalį patekti būtų puiku. Tačiau po dviejų mėnesių trukusių paieškų sulaukėme skambučio iš Kroatijos.
Kroatai siūlė tobulą variantą abiems. Pasiūlė dirbti su projektu „World in your Hands“. Projekto esmė - išklausius tam tikrus mokymus važinėti po mokyklas bei universitetus ir vesti trijų tipų paskaitas: 1) rinkodara; 2) socialinis verslas; 3) Europos Sąjunga ir turizmas. Sėkmės dėka buvome atrinkti abu, nes aš išmaniau rikodarą, o Greta turėjo žinių apie ES ir turizmą. Abu tikome ir tokiu būdu patekome į savanorystę Kroatijoje.
Projekto sąlygos ir darbas su vaikais
Vienintelė ir pagrindinė bėda buvo ta, jog neturėjome interneto, nors jis buvo žadėtas projekto organizatorių. Internetas buvo būtina sąlyga dirbti, nes per savaitę kartais turėdavome po keturis užsiėmimus, kuriems reikėdavo ieškoti vis naujos informacijos. Ačiū visagaliui bevieliui internetui, jog jį galima surasti beveik kiekvienoje kavinėje Rijekos miesto centre, tad buvome išgelbėti. Važiuojant į Kroatiją reiktų žinoti, jog kroatai ne visada laikosi duoto žodžio. Tuo įsitikinome ir vėliau, dar porą kartų.
Darbas mokyklose mums buvo nauja patirtis. Niekada iki šio projekto neteko tokiu būdu bendrauti su vaikais. Tačiau dabar galime pasakyti, jog vaikų auditorija yra pati geriausia ir šilčiausia auditorija, kokia tik gali būti! Vaikai, kitaip negu suaugę, neslepia emocijų, susidomėjimo, jie kūrybiški ir patys geriausi klausytojai. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog mūsų auditorija buvo vaikai, teko pasukti galvą, kaip parengti paskaitas taip, kad vaikai būtų sudominti. Tai buvo pagrindinė mūsų užduotis.
Iki šiol visas kalbas ar prezentacijas vesdavome suaugusiems. Dabar reikėjo pamiršti visas taisykles ir sugalvoti kažką naujo, įdomaus, atitraukiančio dėmesį. Sprendimą suradome. Į savo paskaitas įtraukdavome įvairių žaidimų, komandinių užduočių, duodavome kūrybiškumą skatinančius testus, rodydavome įvairiausius video klipus iš „Youtube“, reklamas, prezentacijos dažniausiai būdavo spalvingos ir atkreipiančios dėmesį. Visą informaciją pateikdavome paprastu, bet įdomiu būdu.
Mokytojai liko sužavėti, jiems labai patiko mūsų naujas mokymo būdas, sakė, kad iki šiol nėra mačiusios savo vaikų tokių sudomintų. Netrukus mumis susidomėjo ir kitos Kroatijos mokyklos. Darbotvarkė tapo visiškai užimta. Viena anglų kalbos mokytoja buvo taip sudominta, jog paprašė mūsų pasidalinti visa informacija su ja, kad visą tai būtų galima panaudoti mokytojų susitikimuose ir ateityje pritaikyti mūsų paskaitas kituose užsiėmimuose. Galime pasidžiaugti, jog mūsų sukurtas mokymosi būdas padarė įtaką jaunosios kartos mokymuisi.
Užmezgėme tikrai artimus santykius su mokytojomis ir nuo šiol turime krūvą pasiūlymų, kur apsistoti ir kaip praleisti savo vasaros atostogas.
Tarp važinėjimų į mokyklas bendraudavome su Kroatijos AIESEC organizacijos nariais. Jie paslaugūs, noriai padeda, tačiau būnant Kroatijoje supratome, jog pietiečiai tikrai skiriasi nuo šiauriau gyvenančiųjų. Dirbdami jie nepersistengia, vėlavimas visada pateisinamas, užmaršumas - taip pat. O jei reikia kokių nors dokumentų, pradėk tvarkytis mėnesį prieš, nes net dabar, kai sugrįžome, vis dar negavome tam tikrų žadėtų dokumentų. Tad jei vyksite į Kroatiją, per daug nesistebėkite.
Gyvenimas Kroatijoje
O dabar šiek tiek apie pačią šalį. Į Kroatiją atvykome su pigių skrydžių oro linijomis „Ryanair“. Kadangi buvo ne sezonas, už bilietus sumokėjome gana nebrangiai, apie 300 Lt už žmogų. Nusileidome įstabaus grožio saloje Krk. Pavadinimas kiek keistokas, mat kroatai žodžiuose nemėgsta balsių, todėl kai kuriuos vietovių pavadinimus ištarti gan sudėtinga. Salą skalavo žydras is skaidrus Adrijos jūros vanduo, žydėjo gėlės, augo palmės. Nors buvo spalio 10 d., iš rudens atvykome į labai šiltą pavasarį. Krk salą su žemynine Kroatijos dalimi jungia didelis tiltas. Turėjome progą juo pravažiuoti, kai keliavome į Rijekos miestą, kuriame ir apsistojome ateinančioms 7 savaitėms.
Kaip jau minėjome, buvome apgyvendinti kiek toliau nuo miesto, kalnuose. Pro langus matėsi Adrijos jūra, gretimi miesteliai ir tolumoje stūksantys kalnai.
Miestas nėra nei didelis, nei mažas, turi gražų senamiestį su italų kilmės namukais ir siauromis gatvelėmis. Senamiestis nedidelis, tačiau jaukus. Kaip ir dauguma miestų, Rijeka turi savo pagrindinę gatvę Korzo. Joje įsikūrusios drabužių parduotuvės ir kavinės. Savaitgaliais ji virsta dainuojančių studentų gatve. Šiek tiek nustebome, kai viduryje centro ant laiptų išvydome alkoholį gurkšnojančius jaunuolius ir policininkus, tiesiog praeinančius pro šalį. Pasirodo, gurkšnoti alkoholį gatvėse čia legalu ir įprasta. Rijekos gyventojai triukšmingi, daug rūkantys ir visiškai atsipalaidavę.
Rijekos molas - tai ilgas takas į jūrą, kuo puikiausiai tinka ilgiems pasivaikščiojimams ar romantiškiems saulėlydžiams. Šį miestą supa kalnai ir jūra, tad ir saulė leidžiasi į kalnus. Tai reginys, vertas dėmesio.
Dar viena verta dėmesio vieta - pilis Trsat. Pilis įsikūrusi ant kalno, primena viduramžius. Atsiveria nuostabus vaizdas su Rijeka, Adrijos jūra ir tolumoje styrančiais kalnais.
Tačiau jeigu Rijekoje tikėsite pamatyti kažką „vau“, galite ir nusivilti. Rijeka nėra pritaikyta turistams ir palyginus su kitais miesteliais gali pasirodyti šiek tiek murzina, nesutvarkyta. Vienas iš švaresnių ir, mūsų nuomone, paliksiančių įspūdį miestelių yra Opatija. Jis nutolęs vos 12 kilometrų, bet nuvažiavęs jautiesi tarsi pakliuvęs į visiškai kitą šalį.
Keisčiausias dalykas Kroatijoje – tai, jog gamtos kontrastas čia tiesiog stulbinantis. Kraštovaizdis keičiasi kas keletą kilometrų. Taigi Opatija - visiškai kitokia negu Rijeka. Čia apstu palmių, gatvės nuolat plaunamos, gausu suvenyrų, parduotuvių bei vyninių. Akį traukia žydras vanduo ir paplūdimiai, įrengti ant uolėto Opatijos kranto. Šis miestas yra įsikūręs Učkos kalno papėdėje ir yra lankoma turistų vieta. Manau, tai puiki ir nebrangi vieta vasarai ar atostogoms. Žmonės tvarkingi, mandagūs, jaučiama kurorto atmosfera. Tai puikus miestas poilsiui!
Daugiau keliautojų įspūdžių - antroje pasakojimo dalyje.