Po vizualiai vaizdžių bet komerciškai silpnų juostų kaip 2010 m. „Legiono“ ir 2011 m. pasirodžiusio „Kunigo“ su abiejuose filmuose pagrindinį vaidmenį atlikusiu Paulu Bettany, kino kūrėjas kviečia patirti tikrąjį siaubą visiems tikriems siaubo žanro gerbėjams, o tuo labiau - pamatyti gana originalų požiūrį į tam tikrus žmonių poelgius būnant apsėstiems antgamtines galias turinčių padarų.
Apie ką mes čia…
Iš pirmo žvilgsnio darniai šeimai netrūksta nieko, tačiau namuose netikėtai pradeda vykti labai keisti dalykai. Viskas komplikuojasi, kai kiekvienas iš šeimos narių patiria skirtingus simptomus bei jie patys pasikeičia, daro nebūtus dalykus, yra lyg apsėsti demonų. Po gana kruopštaus tyrimo tampa aišku, jog juos valdo kažkas, o sunkiausia, jog jie nežino, kaip galima kovoti su jų kūnuose atsiradusiais parazitais.
Kūrinio vidus
Juosta turi dvi medalio puses. Vis dėlto tai yra gana neblogai apgalvotas siaubo filmas, pirmojoje jo pusėje yra sukuriama intriga, jaučiama baimė, yra nežinomybės pojūtis, kuris ir leidžia tikrai bijoti to kažko, kas bando sunaikinti labai gražią šeimą. Po pirmos šio darbo pusės prasideda tikras košmaras. Kalbama, žinoma, apie scenaristus ir jų neįkainojamas fantazijas, privedančias prie pačių blogiausių momentų.
Reikia pripažinti vieną svarbų dalyką – tai tikrai gana originaliai pateiktas filmas, tik, deja, jeigu viskas būtų įgyvendinama kaip pirmos keturiasdešimt minučių, laikančių žiūrovą įsitempusį, tai galima būtų pasakyti, jog tai vienas geriausių mūsų dienų žanro filmų, bet vėlgi, išlaikyti intrigą iki pat juostos pabaigos ne kiekvienas sugebėtų.
Svarbiausias kūrėjų koziris yra vaikai ir jų poveikis šiam filmui. Visada vaikų klyksmas, blogis, sklindantis iš jų mažų kūnų būdavo pats baisiausias ir stipriausias momentas siaubo atmosferai pagardinti. Čia vadovaujamasi tokiu pačiu principu kaip ir senuose klasikiniuose filmuose. Ypač matosi braižas iš kultinio 1976 metų „Ženklo“. Daug staigių momentų, gražiai pateiktų scenų, o svarbiausia - ne lėkštai įgyvendintų, neleidžiančių atsipalaiduoti. Tai gana geras aspektas, bet pastebimas siužetinės linijos trapumas – kartais veiksmas nutrūksta, nelogiškai sudėliojami taškai ant „i“.
Pokalbiai tarp veikėjų, paslapties atskleidimas ir gana rimtos mintys apie kitą pasaulį sugeba kartais sukelti šypseną veide. Pasigendama ir pamokslavimų. Vis dėlto dažniausiai tokių filmų gale moralas yra nuslepiamas – čia jo nebuvo. Ir apskritai, pabaiga gana greitai nutraukia veiksmą, jog žiūrovas lieka vien tik nežinomybėje. Keistas ir nemalonus jausmas, lyg skuduro sudavimas per veidą.
Techninės pusės ypatumai
Kas visada būdinga ir dažniausiai geriausiai įgyvendinta tokio žanro filmuose – tai grėsmę kelianti techninė pusė. Filmo garso takelis solidžiai dera su atmosfera, ypač staigios kompozicijos, išraiškingi garsai, pateikiami viso filmo metu, ne kartą įbaugina. Kita vertus, šiek tiek silpnokas garso montažas truputį sumenkina atmosferą.
Operatoriaus darbą galima vertinti dvejopai: kartais jo darbas yra vertas pagarbos, matosi meistriškai suderintas vaizdas, o kitą sykį jis nesugeba perteikti siaubo. Specialiųjų efektų netrūksta. Įdomu, jog su tokiu vargingu biudžetu išgaunamas malonus bendras vaizdas. Dėl šito reikia padėkoti kūrėjams, jog bent techninė pusė nudžiugina žiūrovus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinė filmo pora – aktoriai Keri Russel ir Joshas Hamiltonas – niekaip nesugeba įsitvirtinti. Gana neįtikinamai perteikiami personažai, o tuo labiau sunku jais patikėti, net ir iškilus tokioms rimtoms problemoms, kurios parodomos. Akyse nėra baimės – jokios baimės, todėl kartu ir žiūrovui šiek tiek sumažėja visų rodomų baisumų poveikis.
Antra pora – tai jauni, bet jau sugebėję pasirodyti didžiuosiuose ekranuose aktoriai. Labiausiai krenta į akis trylikametis Dakota Goyo, kuris sugebėjo vaizdžiausiai perteikti savo vaidinamą veikėją, parodyti savo akyse baimę. Maloniausia staigmena yra aktoriaus J.K. Simmonso pasirodymas – charizmatiškas aktorius bent kiek sugeba pakelti nuotaiką visai neblogu personažo įkūnijimu. Iš kitų personažų nesulaukiame nieko įdomaus, kas nudžiugintų akis.
Verdiktas
„Tamsus dangus“ – tai iki galo neištobulintas siaubo žanro kūrinys, sugebantis tiek sukelti įtampos, tiek pabosti dėl nevykusios antros juostos veiksmo pusės. Neįtikinamos vaidybos, daugybės štampų ir kartais banalaus scenarijaus dėka filmas nusileidžia daugybei neseniai pasirodžiusių žanro atstovų. Dėl stiprios techninės pusės jis sugeba tam tikrais momentais išgąsdinti – bent jau tai yra palaima žmonėms, pasigedusiems tokio tipo filmų.
Bendras vertinimas: 5/10