Pamenu, kaip mama pyko, nenorėjo, kad Micė liktų pas mus, tačiau pasiekiau savo ir mes su Mice pragyvenome 16 nuostabių metų, kol vieną dieną ji ėmė ir susirgo. Deja, teko priimti sprendimą su ja atsisveikinti, nors ir kaip stipriai mano širdis verkė, žinojau, kad gyvūnėliui nevalia kankintis, ateina momentas, kai reikia jį paleisti. Tai buvo 2016 metų rugsėjis. Aš ir tuometinis mano draugas labai mylėjome gyvūnus, todėl praėjus keliems mėnesiams po netekties nusprendėme, kad mūsų gyvenime turi atsirasti naujas kačiukas. Kaip tik tuo metu pamatėme skelbimą apie atvirų durų dieną Tautmilės prieglaudėlėje ir kaip mat supratome, jog turime ten dalyvauti.
Nuvykus buvo skaudu žiūrėti į visus benamius, likimo ir žmogaus nuskriaustus gyvūnus, tačiau nepaisydami to stengėmės kiek įmanoma labiau su jais suartėti, paglostyti, pakalbinti ir neilgai trukus leidomės į svajonių katytės paieškas.
Darbuotojos parodė mums kačių kambaryje esančias kates, tačiau jos visos buvo kiek vyresnės, o mes norėjome kažko, ką galima būtų auginti nuo pačios jaunystės. Tame pačiame kambaryje, narvelyje prie sienos, glaudėsi du juodi šuniukai – sesytė ir broliukas. Atvėrus narvelio duris, stambesnis ir nerangesnis išėjo iš jo su mumis pasisveikinti ir tą akimirką supratome, kad tai JIS, tas vienintelis ir nepakartojamas, mums skirtas kačiukas“. Mažas, juodas, trumpa uodegyte, nuleipusiomis ausytėmis, trumpa nosyte, maždaug trijų mėnesių amžiaus – pats tobuliausias pūkų kamuoliukas. Neprireikė daug laiko, kol viltingai atsisukę į prieglaudėlės darbuotoją tarėme – tai jis, kada mes jį galėtume pasiimti namo? O ši netikėtai mums atsakė – dabar. Buvome labai laimingi, susipakavome savo kalėdinę dovanėlę ir išrūkome namo.
Šuniukas nuo pat pirmų akimirkų jautėsi savas, jokio streso, baimės, buvo žaismingas ir laimingas – jautėmės kaip devintame danguje. Neilgai trukus supratome, kad „šuniuku“, „cūciku“, „mažuliu“ ilgai nevadinsime, tad reikėjo sugalvoti naujajam šeimos nariui vardą. Ilgai galvojome, kaip jį pavadinti, jau beveik buvome priėmę sprendimą skirti jam Dešrainio vardą, tačiau ne... Šiam vardui kažko trūko. Tuo metu kaip tik rodė „WWE Wrestling“ amerikietiškas imtynes (aš ir mano draugas vaikystėje buvome dideli šio šou gerbėjai), mėgstamiausias WWE imtynininkas buvo John Cena, tačiau šis vardas nelabai skambėjo. Permetėme mintyse visus žinomus vardus ir... Rendy Orton! Taip, tai mūsų Rendis.
Bėgant laikui Rendis augo ir pradėjo keistis – trumpa nosytė ištįso, ausys atsistojo, uodeda pailgėjo ir susiraitė kaip paršiuko. Mūsų Rendis tapo tokiu, kokio nesitikėjome. Ir ne, negalvokite, kad tai buvo nusivylimas, aš drąsiai galiu teigti, kad mano šuo tapo vienu gražiausių, kuriuos kada sutikau savo gyvenime. O Rendžio charakteris... Visada be galo draugiškas, žaismingas, žingeidus, protingas. Tiesiog tobulas šuo!
Gyvename netoli miško, dėl to Rendį dažnai vedžioju palaidą, šuo pakankamai paklusnus, niekada nebandė pabėgti, o pamatęs pažįstamą veidą niekada nepraėjo pro šalį nepasisveikinęs. Lažinuosi, kad daugiau mano kaimynų pažįsta Rendį, o ne mane. Ir jį, mano džiaugsmui, vos tik pamatę pasitinka su šypsena ir paglostymais! Žinoma, Rendis taip pat ir padykęs, yra sugraužęs ne vieną porą batų, kilimėlių ir šiaip įvairių daiktų, tačiau niekas ant jo nepyksta, juk suprantama, kad visą dieną būnant namuose pasidaro nuobodu ir reikia susigalvoti veiklos. O brangius daiktus šeimininkai turi išmokti padėti į tokias vietas, kur smalsuoliai nepasiektų.
Rendžiui ypač patinka žaisti su kamuoliukais ir šakomis, taip pat jis yra be galo geras duobių kasėjas. Visi matydami jį žaidžiantį nusistebi, koks jis aktyvus, tačiau namuose Rendis tampa tikru ramuoliu. Jam patinka poguliukai, dažnai guli ant palangės ir stebi apylinkes. Vienas iš netikėčiausių jo įpročių yra tai, kad dažnais atvejais ne Rendis kelią šeiminkę į kiemą, bet aš turiu prikelti Rendį – ponas ryte labai mėgsta pasivolioti lovytėje.
Rendžio atsiradimas mano gyvenime pakeitė labai daug dalykų, tačiau dabar aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo – savo laimės, meilės, šilumos ir GERIAUSIO DRAUGO. Beje, nors netikiu antgamtiniais reiškiniais, kažkur giliai viduje manau, kad įvyko reinkarnacija ir mano ilgametė mylima draugė Micė sugrįžo pas mane šunelio pavidalu.