- Sakykite, kam Jums reikia tų iniciatyvų? Juk sulaukiate daugiau pavydo nei įvertinimo?
S.Š.: Taip, pavydo užtenka. Tačiau įvertinimo daugiau. Nereikia padėkos raštų tik tam, kad jaustumeis įvertinta. Užtenka gero žodžio, pozityvaus komentaro. Kiekvienas paspaudimas, kad portalas puikus, jau yra tam tikras ačiū. Sukūrėme tam, kad žmonės turėtų kur paklausti. Kad žinotų kur ieškoti, kur kreiptis, kad vaikui būtų mokytis ir ugdytis geriau.
T.M.: Atėjo laikas, kad kažkas pradėtų judinti, kalbėti, daryti. Sakome, kad vaikai negeri. O ką padarėme, kad jie būtų geri? Sakome, kad valdžia bloga, o kiek nueita pas ją ir išsakyti rūpesčiai? Tam, kad sakytume, jog yra blogai, turime padaryti visų pirma auditą savyje.
- Jūsų planai ir užmojai platūs: portalas, seminarai, apdovanojimai, partnerystė už šalies ribų.
S. Š.: Manome, kad per daugiau nei dešimtmetį socialiniai pedagogai „užaugo“ iki apdovanojimų nacionaliniu lygmeniu. Sukūrėme nuostatus Šv. Ignaco premijai steigti, kas sudomino ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovus bei LR Šeimo švietimo komiteto pirmininkę A. Pitrėnienę, LR Seimo pirmininkę L. Graužinienę.
Tikime, kad susidomėjimas neatslūgs ir kitais metais Advento periodu galėsime pagerbti Lietuvos geriausius socialinius pedagogus. Partnerystė taip pat atėjusi iš senų bet labai gražių veiklų - socialinių mokslų dr. Simona Crisafulli, šiuo metu gyvenanti Italijoje, pasiūlė bendrą projektą ir veiklas tarp Mesinos ir Lietuvos socialinių pedagogų. Kodėl ne? Gal galėsime kažką pasiūlyti lietuvaičiams?
T.M.: Seminarų idėja irgi gimė ilgai svajoto vadovėlio parengimo kontekste. Spaudai paruošėm vadovėlį socialiniams pedagogams praktikams „Socialinio pedagogo praktikumas“, kurio nesinori tiesiog šiaip pristatinėti, norisi, kad jį lydėtų mokymai: kokybiški ir profesionalūs. Būtent todėl sumanytas mokymų ciklas 24 Lietuvos savivaldybėse.
- Ar susidūrus su pavydu, konkurencija, abejingumu nenusvyra rankos? Kad gal nereikia viso šito?
S.Š.: Esame tik žmonės, pasitaiko visokių akimirkų, tačiau tokios, kad sakytume, jog nereikia, neverta, dar nepatyriau. Jei jauti, kad nebegali eiti pirmyn, sustoji, susidėlioji savyje ir eini pirmyn tik tada, kada jau gali. Turėjau puikius pavyzdžius - tokius kaip prof. P. Jucevičienė, dr. V. Adaškevičienė, kurios iš manęs ugdė kokybišką, tikrą lyderį. Matyt, joms pavyko. Daug vertingo atsparumo ir patirties įgavau dirbdama su Kauno savivaldybės švietimo skyriaus specialistais. Išmokau gyventi ir dirbti širdimi.
T. M.: Kad nusvirtų – nebuvo, kad sukeltų pyktį - taip. Mane daug kur įkvėpė Saulės požiūris į viską. Ji taip ramiai, profesionaliai priima sprendimus, užkelia kartelę, kad net negali nuleisti rankų. Daug energijos suteikė Editos Žiobienės priėmimas, kai atėjome pas ją su šiomis idėjomis. Pasijutome tokie svarbūs, reikalingi... O tai - labai daug. Tai įpareigoja.
- Ko reikia, kad tai, ką darome, pavyktų? Ir ko palinkėtumėt kolegoms?
S.Š.: Pirmiausiai - meilės tam, ką darai. Nereikia žygdarbių, užtenka mažų dalykų, bet atliktų su meile, sakė motina Teresė. Ir tai tiesa, to visiškai pakanka. O palinkėti norėtųsi turbūt tikrumo kiekviename žingsnyje. Kad jei mylime, tai mylėkime iš visos širdies, nebijodami pasakyti nors ir kasdien, kad jei dirbame, tai darykime tai su sielos prieskoniais, tik tada turėsime puikius rezultatus. Nepamirškime tų, kuriems norime pasakyti daug gero, bet nerandame laiko. Čia ir dabar yra ta akimirka.
T.M.: Dirbkime dėl vaiko ir vaikui, ne atestaciniams rodikliams, ne mokyklų auditams, o tam, kuris ateina būti mūsų duona ir druska. Jis yra mūsų vizija, misija ir filosofija- vaikas. O palinkėti norėtųsi ramybės ir gebėjimo iš akimirkos išgauti visą jo vertybiškumą.
Ačiū už pokalbį.