Studentai, atvykę į mokyklas, jau pirmąją praktikos dieną pradėjo aptarinėti praktikos užduotis su praktikos mokyklų paskirtais vadovais (kūno kultūros mokytojais). Mokytojai, sužinoję apie užduotį, beveik visiems studentams pranešė, kad šios užduoties atlikti negalima, nes tai pažeidžia įstatymus – negalima filmuoti nepilnamečių. Dauguma studentų pradėjo skambinti praktikos vadovei ir pasakoti susidariusią situaciją.
Praktikos vadovė Laima Trinkūnienė susisiekdavo su studentais, kurie išsakė šią problemą, ir prašydavo pasakyti, kokioje mokykloje atliekame praktiką. Kai gerbiama L. Trinkūnienė sužinodavo, kur atliekame praktiką, liepdavo pasikalbėti su savo kūno kultūros mokytojais ir pasakyti, kad tikrai galima filmuoti vaikus ir nėra būtini tėvų raštiški sutikimai, motyvuodama tuo, kad labai gerai pažįsta tos mokyklos kūno kultūros mokytojus ir kad jie tikrai leis filmuoti vaikus.
Kaip žinia, Laima Trinkūnienė yra ir Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentė, turbūt dėl to puikiai pažįsta visus mokytojus. Kūno kultūros mokytojai sužinoję, kas yra praktikos vadovė, dažniausiai leisdavo atlikti užduotį ir galimai nusižengti įstatymui – filmuoti nepilnamečius vaikus be leidimo. Tačiau buvo ir tokių mokytojų, kurie liepė studentams dėl užduoties kreiptis į mokyklų direktorius. Direktoriai, susisiekę su L. Trinkūniene, bandė išsiaiškinti situaciją, tačiau ji jiems ir toliau įrodinėjo, kad filmuoti vaikus galima ir be tėvų leidimo.
Direktoriams tik griežčiau pasakius, kad vaikų savo mokykloje filmuoti neleis, L. Trinkūnienė studentams liepė susirinkti tėvų raštelius ir atlikti užduotį. Tačiau surinkti tėvų patvirtinimus per kelias dienas ir atlikti užduotį tapo neįmanoma, todėl studentai nusprendė netylėti.
Kadangi šiuo metu yra toks laikotarpis, kai šalies valdžia ieško būdų kaip optimizuoti aukštąjį mokslą, universitetų valdžios stengiasi išklausyti studentų problemas ir jas išspręsti, kad studentai išliktų vieningi ir palaikytų universiteto autonomiją. Todėl mes, studentai, kreipėmės į LSU studentų atstovybę. Ši pažadėjo pagelbėti. Kiek mums žinoma, praktikos vadovė buvo pakviesta į pokalbį pasiaiškinti dėl užduoties. Tuo metu Laimai Trinkūnienei buvo liepta pranešti studentams, kad šie, atlikdami užduotį, nefilmuotų vaikų veidų. Tačiau studentai iš praktikos vadovės tokių nurodymų taip ir negavo, o užduoties atlikimo laikas baigėsi. O ir užduoties atlikti nefilmuojant vaikų veidų buvo neįmanoma.
Mūsų žiniomis, universiteto valdžia kreipėsi į teisininkus, norėdami išsiaiškinti kaip turėtų būti iš tiesų, todėl užduoties panaikinti be teisininkų paaiškinimo negali. Tačiau jų išvados bus neaišku kada. Studentai patys pradėjo konsultuotis su teisininkais, kurie atsakė, kad tokiu būdu pažeidžiamas ne tik visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuris nustato kad, „siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją, draudžiama filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Tik pats asmuo, o jei jis yra nepilnametis – tai jo tėvai (įtėviai, globėjai) gali spręsti dėl sutikimo naudoti asmens atvaizdą“. Net ir turint leidimą filmuoti vaikus, tai dar nereiškia, kad galima tą filmuką viešinti viešoje erdvėje, o to reikalavo L. Trinkūnienės užduotis.
Papildomai pažymėtina, jog „vaiko nuotrauka, vaizdo ir garso įrašas yra laikomi asmens duomenimis, jei iš jų galima nustatyti mokinio tapatybę. Todėl jų filmavimui, garso įrašams ir fotografavimui ir (ar) atvaizdo skelbimui internete yra taikomas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir toks skelbimas bus teisėtas tik esant šiame įstatyme nustatytam teisėto tvarkymo kriterijui“. Kadangi keliant įrašus į internetinę svetainę yra nurodomas miestas, mokykla ir klasė, todėl identifikuoti vaiką yra iš tiesų labai paprasta. Papildomai pažymėtina, jog „vaiko atvaizdo fiksavimas net ir esant nurodytų asmenų sutikimui gali būti pažeidžiantis vaiko interesus ir neleistinas. Vaikai gali būti filmuojami ir fotografuojami tik tinkamai apsirengę, nuotraukos ir vaizdo įrašai neturi žeminti vaiko garbės ir orumo, reikia įvertinti, kokią įtaką nuotrauka gali turėti vaikui augant ir keičiantis jo asmenybei, ar ji nesukels vaikui nemalonių jausmų. Apie paskelbtą atvaizdą turi žinoti vaikai ir jų teisėti atstovai“ (…).
Studentams rūpi viena – ar tokia užduotis yra galima pagal LR įstatymus? Taigi, LSU studentai besikreipdami į žiniasklaidos priemones, tikisi atkreipti atitinkamų institucijų dėmesį, o visų pirma ir Lietuvos sporto universiteto valdžios dėmesį, kad ši problema būtų kuo greičiau išspręsta ir išaiškinta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI primena, kad Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad ,,siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo.“ Taigi, pagal įstatymą, leidimas studentams ar mokyklai filmuoti vaikus yra būtinas.
Po studentų kreipimosi DELFI kreipėsi į LSU viešųjų ryšių skyrių, kuris pateikė praktikos vadovės Laimos Trinkūnienės atsakymus į užduotus klausimus, juos galite perskaityti žemiau:
- Kodėl buvo nuspręsta skirti tokią užduotį?
- Užduotis „Mano klasės mankšta“ inovatyvi ir moderni, atspindinti šiuolaikinius fizinio ugdymo proceso mokykloje aspektus - mokinių motyvavimo ir paramos jiems per fizinio aktyvumo skatinimą. Pažymėtina, kad tai užduotis reikalaujanti iš studentų kūrybinių, komunikacinių, įvairiapusio pažinimo gebėjimų ir ugdanti dalykines ir profesines būsimo kūno kultūros mokytojo darbui reikalingas kompetencijas.
- Ar neplanuojama pratęsti jos įgyvendinimo laikotarpio?
- Neplanuojama, nes jau šį savaitgalį (atsakymai buvo gauti priešpaskutinę gegužės savaitę – DELFI) festivalyje „Sportas visiems“ Palangoje bus apdovanoti 1-5 klasių ir 6-12 klasių nugalėtojai.
Džiaugiuosi daugumos pareigingų ir atsakingų studentų kūrybiškumu, kūno kultūros mokytojų tolerancija ugdant jaunąją būsimų kūno kultūros mokytojų kartą, mokyklų vadovų noru įsitraukti į projektą ir palaikymu naujų inovatyvių idėjų. Atkreiptinas dėmesys, kad šiai užduočiai pasiruošti buvo skiriama 1,5 mėnesio, mat, per išleidimą į praktiką ji buvo smulkiai pristatyta ir aptarta, tad laiko pasiruošti buvo tikrai pakankamai.
- Ar studentams praktika bus įskaityta?
- Taip, studentams praktika bus įskaityta. (vėliau lektorė telefonu patikslino, kad praktika bus įskaityta visiems, ir spėjusiems, ir nespėjusiems atlikti užduotį – „Apie įvertinimus mes kalbėsim vėliau, bet įskaityta bus visiems, minimalų įvertinimą gaus visi.“ Paklausta, ar taip bus todėl, kad tos užduoties kai kam nepavyko padaryti, dėstytoja nurodė negalinti atsakyti.)
- Ar universitetas su mokyklomis suderino šią praktikos užduotį?
- Studentai atvykdami į pedagogines praktikas atsineša praktikos programas ir jas įgyvendina. Su mokyklom esam pasirašę bendradarbiavimo sutartis, kurios ir reglamentuoja studentų praktikos atlikimo mokykloje tvarkas.
Kaip DELFI telefonu papildomai patikslino nurodė L. Trinkūnienė, jau dešimt metų ne tik studijų programoje, bet ir treniravimo sistemoje atliekant praktiką studentai „filmuoja ir vienas kitą, ir mokinius, ir tai nėra nauja.“ Paklausta, ar studentai vykdydami užduoti iš tiesų rinko sutikimus, ji tokių pavyzdžių žinojo.
„Kiek bendravau asmeniškai su vienu, tai jis rinko tuos sutikimus, ar jis juos gavo visus, ar ne, aš negaliu atsakyti“, – sakė pašnekovė.
L. Trinkūnienė nurodė negalinti atsakyti, ar universitetas, kaip nurodė studentai savo laiške, su teisininkai iš tiesų nagrinėjo tą problemą.