Prisimenu visas procedūras ir skeptiškus juokelius tų, kuriems tai vėliau pasakodavau.
Pirmąjį kartą tai darėme vaikų darželio kieme esančiame mediniame namelyje, nes ten buvome vienos. Pusseserė iš kuprinės išsitraukė lapą su tam tikru piešiniu ir ženklais bei žodžiais. Kartu ji turėjo ir adatą, kurią, kartu su lapu, jau ne kartą naudojo bendraudama su juo. Jis – tai dvasia, kurią ji su draugėmis išsikvietė ir nuo to laiko vis kalbindavo.
Pusseserė ištarė keletą frazių ir paklausė: „Ar tu čia?“. Adata pati nuvažiavo prie žodžio „Taip“. Mano kūnu nuėjo pagaugais, kaip ir dabar, kai tai rašau. Neprisimenu, ko tąkart klausinėjome, turbūt kokių paaugliškų nesąmonių. Jos vizito metu taip „žaidėme“ ne kartą, o jai išvykus dar kelis kartus tai dariau pati – mokykloje, su draugėmis ir kartą namuose.
Namuose kviečiau dvasią paskutinį sykį, iki šiol prisimenu, kad ėmiausi papildomų apsaugos priemonių – išsisegiau metalinus papuošalus, pasitikrinau, kad šalia nebūtų jokių veidrodinių paviršių (...). Bijojau, kad neateitų pusseserės minėta piktoji dvasia, kad jokia iškviesta dvasia neliktų namuose ar daiktuose. Pavyko iškviesti jį, tą pusseserės „draugą“. Viskas vyko sklandžiai, tik paklaususi, ar jis visad šalia ir pamačiusi atsakymą „Taip“ sunerimau. Užbaigiau procesą kaip pusseserė buvo mokiusi visą tos dienos vakarą vis prisimindavau tą atsakymą.
Ši mintis man kėlė nerimą, nenorėjau, kad kažkas būtų šalia manęs man nežinant, gal mane veiktų, gal lemtų mano sprendimus. Daugiau to nebedariau ir dėl to nesigailiu, nes teko iš artimų žmonių išgirsti ne vieną istoriją apie spiritizmą ir jos nesibaigdavo taip gražiai kaip manoji. Papasakosiu jums vieną, kurią man pasakojo mama.
Mano mama mokėsi kaimo mokykloje. Klasė buvo nedidelė, susigyvenusi, draugiška. Paskutiniais metais per vienus šokius klasiokė pasiūle išsikviesti dvasią ir paklausinėti jos apie jų laukiančią ateitį. Procesu labiausiai susidomėjo keli klasiokai, kitiems labiau rūpėjo šokiai. Vakaras baigėsi ramiai, bet po kelių mėnesių prieš pat baigiamuosius egzaminus mirė ta klasiokė, kuri inicijavo pokalbį su dvasiomis. Mirtis buvo netikėta, nes ji buvo sportiška, sveika, nesirgo, o tokiame jauname amžiuje širdis lyg niekur nieko nesustoja. Per kitus 10 metų po traukiniu žuvo ir tie keli klasiokai, kurie tą vakarą kartu su ta mergina bandė sužinoti savo ateitį.
Nežinau ar tai sutapimas, ar mama norėjo mane pagąsdinti, bet mano skeptiškumas visad aplenkdavo ir iki šiol aplenkia dvasių pasaulį. Nenoriu į jį kištis ir nenoriu svečių iš jo, tebūnie nežinosiu atsakymų į klausimus, kurie man rūpi, neišsiaiškinsiu ateities anksčiau laiko, bet būsiu rami, kad niekam nesu skolinga už tokias paslaugas. O kaina už jas gali būti per didelė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI primena, kad apie neigiamas pasekmės jau rašė, kai tarp jaunimo pradėjo plisti pavojinga mada kviesti demonus, kurie atsakinėja į klausimus.
Portalui vienas iš kelių Lietuvoje egzorcistų, Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas Arnoldas Valkauskas yra sakęs, kad spiritizmas – vienas bjauriausių dalykų, šamanizmo atmaina.
Pasak kunigo, jei neišvarai dvasios, ji tave tampo visą gyvenimą, todėl po spiritizmo seanso reikia būtinai prieiti išpažinties, jos metu prisipažinti, kad užsiėmei spiritizmu. Jei po to dvasios nepasitrauks, reikės specialių maldų. Jeigu nepadeda kunigo užtarimo malda, kunigo A. Valkausko žodžiais, gali prireikti egzorcizmo.
„Kartais būna, kad stipriau pasireiškia velnias, ne tik bildesiais, bet to nereikia bijoti. Svarbu pasižadėti daugiau į tai nelįsti ir neiti pas jokias būrėjas. Jeigu žmogus tvirtai eina tikėjimo keliu, dvasios pasitraukia. O jei nepasitraukia, tuos namus reikėtų pašventinti“, – sakė Nacionalinės egzorcistų asociacijos narys.
Kviečiame paskatinti žmones vengti tokių ritualų ir pasidalyti savo patirtimi, kodėl to daryti nereikėtų! Pasidalykite savo patirtimi ir paskatinkite kitus nesekti jūsų pavyzdžiu! Už drąsą vienam jūsų padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Savo istoriją galite siųsti dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame. Skaičius ant konkurso nuotraukos rodo, kiek žinučių žmonės jau atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos.