Kadangi kurį laiką buvau netekusi sąmonės, atsibudusi pajutau skausmus įvairiose kūno vietose, tarp kurių buvo ir dešinė koja. Ši nelaimėlė man buvo lūžusi vasarą, tačiau lūžis sėkmingai sugijo. Tačiau medikai vis dėlto nutarė atlikti rentgeno nuotrauką ir įsitikinti, ar nėra naujo lūžio.
Kaip tarė, taip ir padarė. Visą dieną praleidusi palatoje, vakarop pamatau įvažiuojantį neįgaliojo vežimėlį ir jį lydinčią susiraukusią slaugę – esą, ruoškis, važiuosim į operacinę. Pasiteiravus kodėl, išgirstu atsakymą, kad ji nieko nežino, liepta nuvežti ir viskas.
Paklusniai riedu į operacinę. Čia mus pasitinka dar viena slaugė, kuri pareiškia esanti įpareigota sugipsuoti dešiniąją mano koją. Pasipriešinu. Reikalauju kviesti daktarą, kuris paaiškintų, kas man iš tikrųjų yra.
Lūžusios kojos skausmą atsimenu puikiai – kai lūžo padikaulis, iš skausmo klykiau, tad kodėl dabar nejaučiu net virptelėjimo? Galų gale sulaukiu daktaro. Jaunas traumatologas rimtu veidu pareiškia, kad lūžo dešinės kojos penkto piršto padikaulis. Kažkas panašaus kaip vasarą. Teiraujuosi, ar tai tikrai naujas lūžis, ar nebus toji pati vieta, kuri jau kartą buvo lūžusi ir... sėkmingai sugijo?
Jaunas traumatologas vardu Aurimas (pavardės neskelbsiu, tiek to, gal pasitaisys) dar kartą patikina, kad tikrai lūžis naujas, esą tai matyti iš nuotraukos. Sutinku, kad mano nelaiminga koja būtų sugipsuota antrąkart.
Jaunasis specialistas „diagnozuoja“ toliau: koją būtina kuo skubiau operuoti, esą, jeigu delsiu, padikaulis suaugs neteisingai, turėsiu daug bėdų. Iki to laiko, šiukštu, neminti, koją laikyti ore.
Kadangi vasarą turėjau garbės būti konsultuota išties profesionalių specialistų, pasiūlymo operuotis ligoninėje atsisakiau. Nepatikėsite! Kitą dieną, kai buvau išrašyta į namus, nuvykau į kitą gydymo įstaigą. Gerbiamas sporto traumatologas, tik išvydęs nuotrauką, neslėpė šypsenos: nusiramink, jokio naujo lūžio nėra, nuotraukoje aiškiai matyti, kad kaulas nesuaugęs, bet tai toli gražu nėra nauja trauma.
Juoktis pradėjau ir pati: štai kodėl nejaučiau jokio skausmo, mat sveikų kojų ir neturi skaudėti. Diagnozę, kad jokio lūžio nėra, patvirtino dar vienas profesionalas- traumatologas. Ne tik patvirtino, bet ir išlaisvino iš gipso be reikalo įkalintą koją.
Namo grįžau nuosavomis kojomis, nors, regis, parskridau ant laimės sparnų. Pagalvojusi, ligoninei nusprendžiau nereikšti jokių pretenzijų - su medikais veltis į aiškinimųsi karą, vadinasi, prarasti begales laiko. Pakako, kad išgirdau teisingą diagnozę ir dar kartą įsitikinau, kad šioje ligoninėje dirba prastos kokybės amatininkai (atsiprašau profesionaliai dirbančių šios įstaigos medikų), kuriems tik duok – išpjaus, išoperuos, net neįsigilinę į diagnozę...
Šios istorijos nebūčiau viešinusi, jei tai būtų buvęs pirmas kartas. Prieš metus tos pačios ligoninės traumatologas atliko operaciją, kuri, kaip patvirtino specialistai, ir išprovokavo mano kojos padikaulio lūžį.
Tąkart artrozės paveiktą kojos pirštą traumatologas „nugramdė“ ir įstatė atgal, kai tuo tarpu jį reikėjo suauginti – tokiu būdu būtų pašalinti kojos skausmai ir neįvykęs padikaulio lūžis.
Bandžiau svarstyti, kodėl jauni žmonės tokie neprofesionalūs, bet... labai godūs? Už operaciją atsilyginau simboliškai – saldainiais ir brendžiu. Dar nematydamas, kas yra maišelyje daktaras mane susistabdė koridoriuje, sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje ir, nieko nelaukęs, ištraukė specialųjį batelį, lyg princas pelenei užmovė ant kojos ir liepė kuo skubiau pradėti vaikščioti. Esą apie tokį instruktažą buvo visai pamiršęs.
Pasikartosiu: būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Tikrai nenoriu nieko apšmeižti, sukompromituoti, gaila vieno: jei neduota būti geru specialistu, tepk netepęs, blogas vežimas vis tiek nevažiuos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!