Matyt, komisijai patiko būtent toks autorių požiūris į A. Smetoną – ne kaip į valstybininką, bet kaip į visuomenininką. O gal sprendimą lėmė skulptūrai naudojama rūdijanti geležis su išpjautomis kiaurymėmis portrete?
Sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu, kad šis projektas gerokai nutolęs nuo Vyriausybės sudarytos darbo grupės suformuluoto uždavinio paminklo kūrėjams: „ ...įamžinti Antano Smetonos atminimą bei aktualizuoti jo reikšmę Lietuvai, sukuriant pagarbų, socialiai paveikų, tęsiantį iškilių tautos asmenybių pagerbimo tradicijas sprendinį.“ Drįstu teigti, kad projektas, paskelbtas konkurso nugalėtoju, gerokai nutolęs nuo šio uždavinio išpildymo.
Manyčiau, kad įvertinus pernelyg glaustus konkurso vykdymo terminus, negausų dalyvių skaičių, gana uždarą ar tiesiog nutylėtą konkurso rezultatų aptarimą visuomenėje, būtų teisinga, nepradedant pirmą vietą laimėjusio projekto įgyvendinimo, atsakingoms institucijoms sutarti dėl konkurso atnaujinimo, pratęsimo, gal ir tinkamesnę vietą paminklui numatant (pvz., Odminių skverelis prieš Arkikatedrą), bei dar aiškiau formuluojant užduotį – sukurti klasikinį paminklą politikui, moderniosios Lietuvos valstybės kūrėjui, buvusiam Respublikos Prezidentui.
Ar, kol vieni tylės, kiti skubės pastatyti dar vieną „vamzdį“, ar šį kartą bus kitaip? Tai labai priklausys ir nuo Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos bei Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio atviros, aiškios pozicijos.