Renginių vedėjas Tomas Grigaitis: „Manau, kad mane į šią profesiją atvedė likimas. Mėgstu bendrauti su žmonėmis, esu apsigimęs organizatorius. Jau darželyje turėjau pareigas – buvau nuolatinis vaikiškų programų vedėjas. Man visada patiko išskirtinės gyvenimo situacijos, o vedėjo darbo pobūdis yra tikrai išskirtinis. Malonu dovanoti džiaugsmą kitiems, paversti kasdienybę fantastine švente.
Profesionalus vedėjas visų pirmiausia turi jausti atsakomybę. Vedantysis turi būti išradingas, kad sugebėtų išsisukti iš visokiausių netikėtų situacijų. Vedantysis privalo būti plataus akiračio, viskuo besidomintis žmogus. Svarbu ir neieškoti žodžio kišenėje. Manu, kad kiekvienas vedantysis yra atsidūręs kurioziškoje situacijoje. Įspūdingas nutikimas buvo, kai pačiame vestuvių įkarštyje dingsta elektra ir ji atsiranda tik po trijų valandų...Nebuvo apšvietimo, nebuvo muzikos, nebuvo mikrofono... Teko pasikliauti tik savo galingu balsu ir išmone“.
Renginių vedėjas Audrius Cinkutis: „Jau mokykloje vesdavau įvairius renginius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose ir visi eilėraščiai ar prozos būdavo jumoristinės, jau mokykloje jusdavau, kad manęs klausomasi, kad moku sudominti žiūrovą, publiką. Kai baigiau mokyklą, Lietuvoje atsirado nauja studijų programa - estrados menas (šokantis,dainuojantis vaidinantis aktorius ). Įstojau į šią specialybę ir baigiau, vesti renginius man - vienas malonumas, nė vienas darbas, kurį bandžiau dirbti, nesuteikia tiek malonumo kaip šis. Mėnesį dirbau ir padavėju kavinėje, kelias vasaras čeburekus pardavinėjau Palangos pajūryje, statybose. Renginių vedėjo darbas, manau, kaip pašaukimas bendrauti su publika, ją užvesti, linksmintis. Daryti išskirtines šventes man yra palaima.
Profesionalus vedėjas turi turėti humoro jausmą, būti įtaigus, komunikabilus, charizmatiškas, na, turėti šarmo, „cinkelio“, kai reikia - būti ir rimtu. Visokių švenčių būna, visokių renginių. Žinoma, taip pat turi būti tvarkingai apsirengęs, kad atitiktų šventės, renginio standartus, nuoširdus, improvizuojantis.
Kurioziškos situacijos: prieš Kalėdas virstu Kalėdų seneliu, mane viena moteris užsakė savo giminaičiams, kad nueičiau į namus ir pasveikinčiau. Nuėjus į nurodytą namą, duris atidarė vyriškis ir išėjo į laiptinę, o duris uždarė ir klausia - ko noriu? Aš pradėjau aiškinti, kad esu Kalėdų senelis, noriu pas juos į namus užeiti pasišnekėti, įteikti dovanų, vos ne vos įtikinau ir jis atidarė savo buto duris, bet įsileido tik į koridorių. Jame - kalnas automobilio padangų prikrauta. Po to jau pralinksmėjo žmogus, mato, kad tikrai esu tik su gerais ketinimais, o ne kažkoks banditas, persirengęs Kalėdų seneliu, tai gražiai pasišnekėjom ir padainavom kalėdines daineles.
Vedžiau vienos firmos vakarėlį, visi buvome lauke. Vedžiau žaidimus, estafetes ir per vieną žaidimą pritūpiau norėdamas paiimti kamuoliuką nuo žemės ir mano kostiuminės kelnės tik „džyrgžt“ per visą užpakalio siūlę ir suplyšo, na, bet visi svečiai buvo prieš mane ir to nepastebėjo. Gerai, kad turėjau atsargines kelnes ir panašios spalvos.
Turėjau progos vesti abiturientų išleistuvių vakarą. Išmušus 12-ai valandų leidome fejerverkus, šalia buvo baseinas ir tada pajuokavau, sakau „Būtų linksma, jei sušoktume į baseiną, o jie taip ir padarė - visi vaikinai su kostiumais, merginos su puošniomis suknelėmis šoko į vandenį“.
Renginių vedėja bei atlikėja Akvilė Matukaitė: „Taip jau įvyko, kad vedėjos profesiją pasirinkau ne tiek aš, kiek ji mane. Sulaukusi pasiūlymo išbandyti save vedėjos amplua, ilgai nesvarsčiau. Mano nuomone, iššūkiai gyvenimą tik puošia ir daro įdomesniu, o ir auditorijos valdymas bei pajautimas tam tikra prasme jau buvo tapęs neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Vis dėlto ne vienerių metų patirtis būnant scenoje leido jaustis gana drąsiai.
Žinoma, nesitikėjau, kad viskas bus labai paprasta, bet kitų parodytas pasitikėjimas leido ir pačiai patikėti savo jėgomis. O štai profesionalu būtų galima vadinti tą vedėją, kuris sugeba rasti išeitį bet kurioje situacijoje, savo darbą atlieka su džiaugsmu ir šypsena, yra originalus ir kupinas idėjų. Manau, reikia ne vienerių metų, ne kelių ar keliolikos renginių, kad galėtum drąsiai vadinti save profesionaliu renginių vedėju. Renginius vesti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Nuo tavo darbo priklauso kelių dešimčių, šimtų ar net tūkstančių žmonių nuotaika, įsijautimas, po renginio liksiantys įspūdžiai. Taigi, prieš kiekvieną šventę turi būti pasiruošęs ir pailsėjęs.
O štai dalyvauti renginyje kaip svečiui pradėjus dirbti man pasidarė kiek sunkiau. Visai nenorom imu vertinti renginio scenarijų, atkreipiu dėmesį į detales, o tai jau šiek tiek trukdo atsiriboti nuo darbo ir tiesiog atsipalaiduoti.
Renginiu vedėjas Linas Lapėnas: „Pasistengsiu trumpai papasakoti, kaip viskas prasidėjo. Šiaip jau ganėtinai organizuotas ir drąsiai kalbantis buvau dar mokykloje, kur tekdavo ir „paorganizuoti“ ir „pravesti“ renginių. Kadangi nuo vaikystės buvau sportinių šokių šokėjas, tai nebuvo labai didelės scenos baimės ir, žinoma, išugdytas požiūris į etiketą ir kultūrą. Taip pat dar padeda ir išlavinta laikysena.
Klaipėdoje tapau ansamblio „Žuvėdra“ šokėju, bet iš to išgyventi nelabai pavykdavo, tad reikėjo papildomų darbų. Vienas jų buvo naktiniame klube, kur būtent ir buvau atsakingas už renginių organizavimą. Kadangi buvau dar studentas, šokau ansamblyje, mokiau merginas šokti ir dar darbavausi naktiniame klube, ko gero, tai ir išmokė planuoti ir organizuoti savo laiką, kas, manau, ir yra vienas svarbiausių dalykų organizuojant renginus. Naktiniame klube teko vesti renginius, kur jaučiausi tikrai gerai, po to nusprendžiau keisti savo gyvenimą ir ji pasukau visiškai kitu keliu. Įsidarbinau buitinės technikos tinklo reklamos skyriaus vadovu , nes norėjau dirbti dienomis ir nuo 9 iki 18 val., kaip ir visi normalūs žmonės. Atidirbau trejus metus ir supratau, kad „ofisinis“ darbas - ne man, tad grįžau prie scenos, kur jaučiuosi tikrai gerai.
Vienas didesnių renginių – „Žuvėdros“ koncertas Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Dirbti privertė užgriuvusi krizė ir įsipareigojimai bankui, renginys tapo tikrai sėkmingas bei vyks jau trečius metus iš eilės.
Profesionalus vedėjas turi būti visuomet pasitempęs, gerai atrodantis, labai aiškiai artikuliuojantis žodžius, visada valdyti bet kokią susidariusią situaciją ir niekada nesityčioti iš svečių vardan to, kad kitiems sukeltų juoką. Jei ir galima tyčiotis, tai tik iš savęs ir, patikėkit, tai visada daug smagiau svečiams. Čia yra tik mano tokia nuomonė ir kol kas, manau, ji teisinga, nes dar neturėjau tokio renginio, kur svečiai būtų nelaimingi ar nepatenkinti.
Dėl kurioziško atvejo – hmm... Buvo vienas atvejis, kai renginio metu vedžiau šokių pamokėlę ir, matyt, buvau ar pavalgęs daugiau, ar per aptemtas kelnes užsidėjęs, ar tiesiog jaučiausi jaunas eržilas ir galvojau, kad galiu labai aukštai kojas kilnot. Na, ir, žinoma, nieko keisto, o gi klynas praplyšo nuo pat diržo nugaroje iki pat užtrauktuko kelnių priekyje. Žmonėms ir man buvo juoko iki ašarų, bet čia reikėjo pamatyti, o ne pasakoti. Yra dar vienas įvykis, bet apie jį nenoriu pasakoti, nes tai susiję su jaunaisiais, kurie, manau, neapsidžiaugtų šią istoriją kur nors paskaitę.
Renginių vedėjas, šokėjas Tadas Rimgaila: „Šią profesiją rinkausi ne aš, o ji mane. Taip jau gavosi, kad kažkada seniai netyčia buvau paprašytas „pravesti“ vieną šventę ir nuo to viskas prasidėjo, tačiau labai tuo džiaugiuosi. Man patinka žmonėms daryti šventę.
Visų pirma, vedėjas turi būti kultūringas. Bet, aišku, viskas svarbu - ir išvaizda, balsas, kalbėjimo maniera, intelektas. Labai nemėgstu vedėjų, kurie laido prastus juokelius ir kalba apie „antrą galą“. Na, bet, aišku, gal kažkam to ir reikia.
Renginių vedėja Raimonda Jagminaitė: „Manau, kad pagrindinė priežastis, dėl ko aš pasirinkau vedėjos kelią - todėl, kad patinka būti scenoje ir valdyti publiką. Be to, įdomu, kad tu sugebi pralinksminti žmones, jiems padėti susikaupti, kai to reikia, mokaisi iš jų ir mokai tam tikrų dalykų. O organizuoti renginius pradėjau dar mokykloje, nes man tai buvo įdomu, tai nenuobodus darbas, sutinki daug įdomių žmonių. Be to, nuolat mokaisi naujų dalykų ir tobulėji. Atsiranda tam tikra sistema, tavo sugalvota, kurią tu gali derinti beveik kiekvienam vienokio ar kitokio pobūdžio renginiui. O kurioziškų situacijų būna visada. Kurioziškiausia situacija buvo tada, kai netikėtai paprašė vesti renginį stovint prie scenos, nors turėjau tik organizuoti ir tuo metu buvau šiek tiek atitrūkusi nuo vedimo. Vyko miesto šventė - didžiulė masė žmonių, tiesiog samdytas vedėjas pasirodė netinkamas režisierei ir aš išėjus į sceną. Sustingau pamačiusi tokią masę žmonių ir padėkojau - net nežinau už ką. Visiškai „susivėlė“ žodžiai,bet giliai įkvėpiau ir po to situacija pasitaisė - tai buvo gal prieš kokius penkerius metus. „Nepraktikuoju“ tokių ekspromtinių vedimų - iki šiol vis tiek turiu nusiteikti tam, pasiruošti“.