„Tai buvo sausis. Tą vakarą baigus darbą užsukau pas mamą. Neįprastai tylu tapo tuose namuose. Mano vaikystės namuose. Ir visą sausį jo kambaryje nebegrojo radijas. Ir jis nebežvelgdavo per langą. Ir priekaištų dėl ne preciziškai tarp baltų nubraižytų linijų pastatyto automobilio nebesulaukdavau. Ir apie nupjautą šermukšnį niekas nebeburnojo. Mano vaikystės šermukšnį, į kurį kas kart iš kur nors grįžęs jis atremdavo savo dviratį. Pakeldavo akis aukštyn į langus ir pamodavo. Užsimerkiu ir net dabar matau jo šypseną.
Kai jis nustojo važinėti dviračiu dažnai mieste akimirkai sustodavo širdis, kai pamatydavau neatsargiai važiuojantį. Panašiai atrodantį. Panašiai apsirengusį. Tas jausmas trukdavo sekundę. Ir kaskart ateidavo nusiraminimas suvokus, kad jis saugus namie. Tik ne toks aktyvus. Ne toks greitas...ir energingas. Bet namie. Ir su mumis.
Ta vakarą po darbo paėmiau jo dar šiltą ranką, pasėdėjau kurį laiką šalia lovos išjausdama kiekvieną milisekundę, sugerdama tą rankos šilumą iki įmanomos begalybės. Kad tik ilgiau užtektų... Kad užtektų jos einant per gyvenimą toliau. Dar taip norėjosi jo žvilgsnio. To žydrynės spalvos žvilgsnio. Tokios žydrynės kaip mano. Būtent iš jo aš paveldėjau tas mėlynas akis.
Bet po mėnesio kovos su gyvenimu, jėgų atsimerkti nebeliko. O vos prieš keletą dienų jis dar pasakė, kad gražiai atrodau. Visada pastebėdavo smulkmenas...Ir pagirdavo. Kartais pakritikuodavo. Niekad nesiskundė.
„Seneli, trumpam išvažiuoju, bet tu manęs palauk... Aš šįvakar dar sugrįšiu“. Nežinau kodėl tada taip pasakiau.
Ir jis palaukė...Tikiu, kad tai nebuvo sutapimas ir jis tikrai manęs laukė. Kad norėjo jog būčiau šalia kai įkvėps paskutinį kartą.
Protas supranta, kad yra laikas ateiti. Ir laikas išeiti. Bet širdis nepriima. To paskutinio atodūsio. Ir brangūs žmonės neturi amžiaus. Ir visada būna per anksti. Ir visada lieka nepasakytų žodžių. Ir visada norisi dar bent vieno ryto. Bent vieno vakaro. Bent vieno dar... Ir šypsenos. Ir žvilgsnio.
Tai nebuvo savaitgalinis senelis. Ar toks pas kurį atvažiuoji per šventes. Tai buvo kur kas daugiau. Gerokai daugiau. Mažai žodžių. Daug širdies. Daug atsakomybės. Daug rūpesčio. Noro padėti kitam. Santūrus ir jautrus.
Tai buvo mano vaikystė. O kelias, kurį jis paliko, pilnas meilės. O aš norėčiau dar kartą Tave apkabinti. Tik tiek. O tik tiek“, – jautriais išgyvenimais pasidalijo Rasa Piečienė.
Moteris pasidalijo prasmingais senelio žodžiais, kurie tapo dar prasmingesni po netekties.
Visi kartu prisiminkime tuos, kurie išėjo per anksti, tačiau dabar įkvepia gyventi kitaip – siųskite šviesias istorijas, prisiminimus el. paštu pilieciai@delfi.lt
