Taigi, kas dar nežino: gegužės 17 - 19 dienomis, mes, Vokietijos lietuvių studentai ir jiems „prijaučiantys“, nuostabiai gerai praleidome laiką kasmetiniame Vokietijos lietuvių studentų suvažiavime, kuris šį kartą vyko Hamburge. Renginio tema - idėjų dirbtuvės. Ir tikrai tema buvo labai „į temą“ - su kaupu gavome peno pamąstymams, skatinantiems kūrybiškumą, idėjų generavimą bei kritinį mąstymą - bene svarbiausius dalykus, reikalingus nūdienos jaunimui, nepriklausomai nuo to, kur, ką ir ar apskritai jie studijuoja. Sutinkate su manimi?
Renginio lektoriai šiais metais (pirmą kartą!) visi iki vieno buvo svečiai iš Lietuvos. Žavėjo (daugelį net ir stebino) jų paprastumas bei nuoširdumas. Įdomu buvo sekti, kaip skirtingai renginio dalyviai vertino įvairias su tėvyne susijusias aktualijas, realijas ir anomalijas, apie kurias buvo diskutuota viso renginio metu.
Rytą pradėjome ne tik labai originaliu pranešimu, tačiau kartu ir savotiška aromaterapija - projekto „Lietuvos kvapas“ direktorius bei emocinio marketingo ekspertas Mindaugas Stongvilas pristatė savo sėkmingai įgyvendintą idėją, nuskambėjusią pasauliniu lygmeniu. Ir ne be reikalo - juk mes pirmieji pasaulyje turime savo šalies kvapą!
Be galo įtaigus ir visapusiškai informatyvus verslininko, aktyvaus visuomenės veikėjo bei pilietinės akcijos „Darom“ sumanytojo Tado Langaičio pranešimas apie socialiai atsakingą verslą bei nevyriausybinių iniciatyvų svarbą išsivystė į didelį ir pasiutusiai smagų dialogą apie lietuviškos televizijos, žiniasklaidos, politikos, švietimo, verslo bei kultūros ypatumus, jų kaitą, apie „pirmąją ir antrąją Lietuvas“ bei vis didėjančią prarają tarp jų. O tai pranoko lūkesčius.
VŠĮ „Versli Lietuva“ atstovybės Šiaurės Vokietijai direktorė Lina G. Gylienė pasakojo apie jaunimo galimybes, tiesiant tiltus tarp Vokietijos ir Lietuvos.
Apie ne teatro paieškas teatre - judėjimą „No theatre“ (ir ne tik apie tai) - šnekėjo idėjos iniciatorius, režisierius bei muzikantas Vidas Bareikis, kurio pranešimas, remiantis dalyvių raštiškomis refleksijomis, organisatoriams atskleistomis po reginio, daugeliui paliko didžiausią įspūdį. Didelis ačiū n - tąjį kartą.
Nepaprastai paprastas (atsiprašau kalbininkų) televizijos žurnalisto, filmų garsintojo, laidų vedėjo bei prodiuserio Ryčio Zemkausko pasakojimas apie kultūrinių laidų kūrimą Lietuvoje, jų esmę, prasmę bei galimą ateitį, požiūrio į savo darbo objekto kitimą ilgame laiko tarpe, ir vėlgi - nori nenori - išsivysčiusi diskusija apie kokybišką televiziją. Pagarba.
Džiaugiamės, jog buvo apsieita be nuvalkiotos pompastikos, bandymų sužadinti patriotiškus jausmus ir iki gyvo kaulo nusibodusių raginimų grįžti į tėvynę (ką čia tikėjosi išgirsti daugelis dalyvavusiųjų, tame tarpe ir aš). Ir tai neliko nepastebėta. Juk ir organizatoriai neveltui visus kviečia su šūkiu „Nesvarbu, kur Tu – svarbu, kas Tu!”.
Drįsčiau teigti, kad beveik išnyko ribos tarp pranešimų - vienas lektorius tarsi pildė kitą savo įžvalgomis, viena pokalbio tema tarsi gimdė kitą, auditorijos klausimai iššaukė vis naujas pranešėjų įžvalgas bei pokalbių temas. Oficialiosios dalies pabaigoje teatro, kino bei televizijos aktorė Aldona Vilutytė galutinai panaikino ribas tarp renginio pranešėjų, organizatorių ir dalyvių, visus suburdama į vieną didelį ratą ir pravesdama aktyvinimo, susikoncentravimo, įsiklausymo vienas į kitą bei balso stiprinimo pratimus. Viskas - žaidimo forma. Linksma, paprasta, jauku.
Tai buvo labai naudinga ir reikalinga po tokios protiškai ir emociškai intensyvios dienos, prieš pradedant vakarinę programos dalį, kur ausį glostė Ievos Narkutės bei Vido Bareikio muzika (tarsi savotiškai ir mes paminėjome tądien Lietuvoje vykusią gatvės muzikos dieną). Teliko teigiamomis emocijomis pulsuojanti atmosfera ir kažkokia ypatinga šiluma užpildyta salė, už lango pliaupiant šaltam vakariniam lietui...
Sekmadienį stipriausieji ir ištikimiausieji susitiko vėlyviems pusryčiams su VLJS valdyba, kur buvo pristatyta jų metinės veiklos ataskaita bei įvykdyti planuotieji naujos valdybos rinkimai: visi senieji nariai be ilgų kalbų pareiškė norą čia likti dar bent metams, jų gretas papildė dar vienas naujas asmuo. Pusryčius keitė pietūs (o gal ankstyva vakarienė) - jaukus grilius kartu su Hamburgo lietuvių bendruomene. Dar šiek tiek pasišnekučiavę ir pamuzikavę, ilgam pasikrovę teigiamų emocijų bei užmezgę daugybę naujų kontaktų, pamažu ėmėme skirstytis į savo miestus.
Nežinau, kaip kitiems, bet man prireikė keleto dienų visai gautai informacijai „suvirškinti“, mintims sudėlioti, emocijoms nuraminti ir grįžti prie įprastinių darbų. Dar kartą ačiū visiems, buvusiems kartu, o praleidusiems šį suvažiavimą belieka gailėtis ir laukti kitų renginių. Abejingų ar neįvertinusių VLJS valdybos pusmečio darbo nebuvo.