Išgirsti gimdančios atodūsiai, drąsinantys akušerio žodžiai, jo rankos, prieš pat nosį atkišta šilta, saldi Mamytės krūtis – visa tai niekur nedingsta, visa tai lieka giliai atmintyje. Pažįstu žmogų, kuris aiškiai prisimena, kaip jį Tėvelis vežėsi iš gimdymo namų namo rogutėse, o jis, laižydamas nuo lūpų Mamytės pieno likučius, grožėjosi žvaigždėmis danguje.
Aš tuo visiškai tikiu, kad jis būtent tada pamatė žvaigždę, kurią buvo lemtą pasiekti praslinkus daugeliui metų. Gali būti, kad jis tą dangų matė per gimdymo palatos langą, o Tėvelis rogutėse jį vežė truputį vėliau, kai jau buvo nudžiuvę nuo lupų pirmieji pieno lašai, bet ar tai svarbu? Diena šen, diena ten, svarbu, kad tie du nuostabūs vaizdai susijungė į vieną ir padovanojo nuostabų pranašišką prisiminimą, lydintį šį žmogų iki šių dienų.
Manau, kiekvienas, atitrūkęs nuo kasdienybės šurmulio, apgaubtas jaukumo, ramybės, vienatvės, pasikapstęs po savo atmintį, atras joje daug atokiausiuose kampučiuose užkištų vaizdelių ar lemtingų ženklų, nulėmusių būtent tą profesiją, kurią dabar turime. Kartais užtenka vieną mažą akių, ausų, nosies užfiksuotą įvykį truktelėti, ir tada pradeda vytis prisiminimų kamuoliukas, iškeliantis seniai užmirštas smulkmenas.
Ilgų reisų metu, kada valandų valandas sėdžiu prie sunkvežimio vairo, žiūriu pro langą ir nieko neveikiu, dažnai nugrimztu į prisiminimus. Man kol kas nesiseka prisiminti trumpo kelio iš motinos įsčių į akušerio rankas, pirmo, bet, deja, ne vienintelio pliaukštelėjimo per užpakalį, trumpo pagulėjimo ant stipriai sumažėjusio Mamytės pilvo, pirmo gurkšnio pieno ir dangaus, apgaubusio mano kelionę namo. Tikriausiai gimdymo palatos langas buvo uždengtas, o namo mane vežė ne rogutėmis, o Tėvelio vairuojamo sunkvežimio „GAZ 51“ kabinoje.
Pradėjus keliauti po savo prisiminimų labirintus iškyla daug malonių, mielų ir nelabai mielų vaizdelių. Paskutiniu metu vis bandau atsekti pirmuosius įvykius ar kokius likimo siųstus ženklus, atvedusius mane į tą profesiją, kurioje jau esu trisdešimt penkerius metus. Žmogaus potraukis, polinkis kažkokiai specialybei dažniausiai susiformuoja paauglystėje ar dar vėliau. Tačiau jei pavyksta grįžti į tuos metus, kada sapnuodavosi tik du sapnai, kai krenti iš aukštai ir išpiltas prakaito pabundi prieš pat žemę arba visą naktį, mieguose ieškojęs naktinio puoduko, jį randi ir su palengvėjimu pajauti kaip maloniai šyla šonas, atrandame daug nedidelių smulkmenų, įvykių ir likimo ar Dievo siųstų ženklų, kurie jau tada pradėjo kloti pagrindą būsimai kelionei gyvenimo keliu. Pabandykime prisiminti tuos pirmuosius ženklus, nulėmusius dabartinę mūsų vietą trumpame begalinio laiko tarpsnyje, vadinamame Gyvenimu.
Vieno kaskadininko paklausė, kada jus supratote, kad norite ir būsite kaskadininku. Jis juokais, o gal visai rimtai priminė seną filmą, kuriame ištrūkęs iš motinos rankų, aukštais, ilgais laiptais žemyn darda vaikiškas vežimėlis (filmas „Šarvuotis Potiomkinas“, riedantis vežimėlis nuo laiptų Odesoje). Kaskadininkas garantavo, kad tame lemtingame vežimėlyje gulėjo jis. Sunku pasakyti, ką jis jautė, ką matė, bet aš, važiuodamas iš gimdymo namų Tėvelio „GAZ 51“ sunkvežimio kabinoje, ant Mamytės rankų jaučiausi saugiai, patogiai ir pilnais plaučiais traukiau benzinu, tepalais, dulkėmis pagardintą neramų 1961 metų orą.Tai tikriausiai ir buvo tas pirmasis įvykis, nulėmęs tolesnio gyvenimo kelią, bet, aišku, jų būta ir daugiau.
Pradėjęs savarankiškai vaikščioti ir mąstyti, išsiruošiau žygin į šalia namų esantį mūsų sandėliuką.
Manęs netenkino vienos broliškos jėgos varoma transporto priemonė ir aš puoselėjau slaptą mintį kada nors pasijusti pilnateisiu autobuso vairuotoju. Kas gali būti maloniau, kai dešimtys keleivių žiūri į tavo pakaušį ir tik išlipdami pamato pavargusias, gražias ir tyras vairuotojo akis. Mamytė sakydavo, kad jei labai ko nors gražaus ir gero nori, tai tie norai anksčiau ar vėliau išsipildo. Labai to norėjau, bet išsipildymo teko truputį palaukti. Paaugus tiek, kad pasilipęs ant kėdės galėjau šeimininkauti viršutinėje Tėvelio spintos lentynoje, kurioje buvo man labai reikalingi daiktai, vienas iš norų išsipildė.
Tikriausiai labai rimtai atrodžiau, „išvažiavęs“ iš namų į kiemą su per petį permestu vairuotojo konduktoriaus krepšiu ir seno dviračio ratu rankoje. Akimirksniu prie mano vaikystės stotelės susirinko kiemo mergaitės, berniukai ir tvarkingai susėdo ant žolės. Kas pasikišo po užpakaliu akmenį, kas pagalį, o kas įsitaisė tiesiais ant žemės. Tada neišlepę buvome, džiaugėmės, kad tik veža, o kai dar vairuotojas „savas“, tai ir stati buvo pasiryžę važiuoti. Aš išdidžiai ėjau per vidurį ir, daug nesigilindamas į įvairius skaičius bei grafas, atplėšiau keleiviams bilietus. Savo draugei Natalijai atplėšiau patį ilgiausią, nes vyliausi, kad ji mano autobuse toliausiai važiuos. Pasiėmęs į rankas ratą atsisėdau priekyje ir nuoširdžiai iš visos vaikiškos sielos birbiau, pypsėjau praeiviams, mirksėdamas akytėmis vaizdavau posūkių lemputes, sukinėjau vairą ir lingavau, o laimingi keleiviai kartu lingavo ir linksmai dainavo. Linksmą kelionę nutraukė ne laiku pasirodęs kontrolierius Tėvelis. Nepadėjo net graudžios Natalijos ašaros. Grąžinę bilietus, keleiviai išsilakstė, o vairuotojas buvo už ausies parvestas namo. Už važiuojamo atstumo neatitinkančių kainą bilietų dalijimą atkentėjo užpakalis, tačiau trumpas, linksmas, bet skausmingas pirmas savarankiškas reisas davė ir naudos.
Dalindamas bilietus konduktoriaus krepšyje, pastebėjau keistai barškančią piniginę. Tada nespėjau patikrinti, kas ten viduje yra, bet užgijus sėdimajam plotui ir Tėveliui ilsintis prieš naktinį reisą, vėl tyliai prisistūmiau kėdę prie spintos ir patikrinau, kas ten taip gundančiai skambčiojo. Paėmiau tik nedidelę vaikišką saujelę turinio ir su savo Natalija nubėgau pirkti ledų. Nusipirkome po du ledus ir pyragaitį. Grįžus prie durų pasitiko Tėvelis. Natalijos ašaros vėl buvo beprasmės. Jos akys paraudo nuo ašarų, o mano brangiausia vairuotojo vieta – nuo diržo.
Tai buvo vieni iš pirmųjų ryžtingų, bet skausmingų žingsnių link trasos, bet kaip vėliau įsitikinau, dar ne pagrindiniai. Greitai du vienas paskui kitą sekę įvykiai užtvirtino pasirinktą kelią morališkai ir fiziškai.
Tais laikais Klaipėdos Sportininkų gatvėje buvusioje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“ stovėjo mašina. Vilkikas su puspriekabe, panašus į tą, kurį dabar vairuoju, bet tas pirmasis vaikystės sunkvežimis buvo milijoną kartų geresnis, nes turėjo išvestą laidą, pultelį, du mygtukus, nedidelį vairą tame pultelyje ir kainavo net šešis rublius. 1966-67 metais tai buvo dideli pinigai. Labai ilgai prašiau kiekvieną kapeiką taupančių Tėvelių tų šešių rublių ir gavau. Kaip tikras didelis vyras vienas pats nulėkiau į „Vaikų pasaulį“ parsivaryti svajonių mašinos. Iš tos laimės neatkreipiau dėmesio, kad tai paskutinė mašina, kad dėžė atplėšta, niekas nepatikrino mašinos, o pardavėja nedavė, o gal nepaėmiau, kvito. Tos visos smulkmenos buvo niekinės palyginus su įsigyta transporto priemone, kokios niekas kieme dar neturėjo. Žaislinis sunkvežimis.
Kai parsinešus namo svajonė, pavažiavusi porą žingsnių, sustojo, pagalvojau, kad kažko nemoku. Bet valdymas buvo toks paprastas ir aiškus, kad net mano Natalija susigaudė. Mygtukas pirmyn, mygtukas atgal, vairas kairėn, varas dešinėn, bet mašinos viduje kažkas barškėjo ir ji nevažiavo. Natalija guodė, palaikė morališkai, padavinėjo įvairius raktus, o aš bandžiau išsiaiškinti, kodėl viduje mašinos kažkas barška ir ji nevažiuoja. Remonto darbai pasibaigė grįžus iš darbo Mamytei. Pamačiusi ant stalo aukštyn ratais gulintį sunkvežimį ir neradusi pirkimo čekio, atėmė instrumentus ir liepė laukti Tėvelio. Kai jis vakare parėjęs pasakė, kad sutrupėjęs pagrindinis dantratis ir tokio jo sandėliuke nėra, plyštančia iš skausmo širdimi supratau, kad tą automobilį teks stumdyti kaip ir prieš tai turėtą traktorių mediniais ratais. Tačiau patirtas šokas bei nuoskauda tik sustiprino ryžtą kada nors atsisėsti už tikro sunkvežimio vairo, kurio visi dantračiai – tvarkoje, nestyro laidai, vedantys į primityvų pultelį.
Skanėstai skanėstais, bet konduktoriaus darbą vykdžiau sąžiningai. Laikas nuo laiko pasivaikščiodavau tarp keliaujančių, „patikrindavau“, ar visi turi bilietus ir ar ko nors skanaus nenuslėpė nuo manęs, ir grįžęs į savo vietą mokiausi vairuotojo abėcėlės. Tada pirmą kartą teko akivaizdžiai įsitikinti, kad vairuotojo darbas ne vien didelis, tvirtose Tėvelio rankose spaudžiamas vairas, besidriekiantis toli už horizonto kelias, prasilenkiančios ir man pypinančios mašinos, linksmi ekskursantai. Šitoje gražioje pasakoje yra ir akimirkų, kada tenka vairuotojui būti panašiu į mane po žygio į sandėliuką.
Taline Tėvelio autobusui nuleido padangą. Aš buvau tas pagrindinis pagalbininkas, kuris padavinėjo veržles ir atidžiai stebėjo darbų kokybę. Kai nuėmęs ratą ir pastatęs jį prie autobuso Tėvelis kažkur nuėjo, aš, kaip pilnateisis ekipažo narys, laikiau savo šventa pareiga tą ratą apžiūrėti, paliesti, išsitepti ir, savaime suprantama, vyriškai paspardyti. Truputį persistengiau. Ratas susvyravo ir nugriuvo. Tais metais man rato griuvimas prilygo pasakos herojui zuikiui, kuriam ant uodegos dangus griuvo, bet žvairys turėjo kur bėgti, jis bėgo į mišką. Aš neturėjau, kur trauktis, nes tai buvo mano autobusas, mano ratas ir mano gyvenimas.
Visu savo mažu kūnu priėmiau tą likimo mestą iššūkį. Girdėdami klyksmą, sklindantį iš po rato, subėgo visi aikštelėje buvę žmonės ir vairuotojai. Ekskursantai pasimetė, lakstė ir skėsčiojo rankomis ir tik vairuotojai šaltakraujiškai atkėlė ratą ir išlaisvino savo kolegą. Kai atbėgęs Tėvelis pamatė verkiantį, šlubčiojantį, murziną, bet gyvą savo sūnų, nusišluostė prakaitą ir pranašiškai tarė – „Na va, dar vieną vairuotoją prirašėme“. Ir jis buvo teisus, nes tas įvykis, tikriausiai, buvo tas, kuris tvirtai ir negrįžtamai įspaudė mane į vairuotojo profesionalo kelią.
Dabar, sėdėdamas tikro sunkvežimio kabinoje, su nostalgija prisiminęs kelionę „gaziko“ kabinoje iš gimdymo namų, tepalu ištepliotą sandėliuką, nosį, rūbus, pirmą savarankišką reisą su kiemo vaikais, kurio metu savo Natalijai atplėšiau patį ilgiausią ir gražiausią bilietą, brokuotą mašiną iš „Vaikų pasaulio“, autobuso ratą, prispaudusį prie Talino asfalto, galiu drąsiai pasakyti, kad iš gimdymo namų pakliuvau tiesiai į trasą, kurioje tebesu iki šių dienų.
Kaip Ariogalos šaltinėlis nesustodamas teka ir mūsų gyvenimas. Atrodo dar vakar sėdėjome vežimėlyje, stumdėme traktorių mediniais ratais, mokėmės įvairių gyvenimo abėcėlių, o jau artėja diena, kada teks nuo vaikystės vairuojamam automobiliui sustoti paskutinėje stotelėje prie šaltinio. Atsigėrę jo tyro vandens ir numalšinę gyvenimo troškulį, pasitrauksime, užleisime vietą kitiems.
O šaltinėlis toliau tekės, kviesdamas žmones nepraeiti pro šalį, prisėsti, prisiminti nugyventą gyvenimą, atsigaivinti ir palinkėti ateinančioms kartoms skanaus ir tyro vandens.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!