Praėjusią vasarą pasitaikė netikėta proga prižiūrėti draugės šunelį. Iš pradžių labai jaudinausi – žinojau, kad bus tik kelios dienos, bet labai savimi nepasitikėjau. Na, o dabar esu dėkinga, kad mane draugės šuo taip pamilo, kad net paskatino priimti sprendimą turėti keturkojį draugą.
Sunku pasakyti kodėl, tačiau iš pradžių žiūrėjau tik skelbimų portalus, kur žmonės parduoda ar atiduoda gyvūnus – man atrodė, kad taip „visi daro“. Vėliau pradėjau daugiau domėtis, pasidalinau savo ketinimais su drauge, o ji sako – kodėl nesvarstai pasiimti iš gyvūnų prieglaudos? O aš tuo metu tiesiog neturėjau visiškai suvokimo, kas yra tie beglobiai gyvūnai, kiek jų yra, ir kuo jie kitokie... Visų pirma, nuoširdžiai galvojau, kad prieglaudose yra tik kokie nors labai sudėtingi gyvūnai, tik suaugę, kuriems reikės daug specifinių (gal net profesionalių) žinių turinčio šeimininko. O aš juk renkuosi pirmąjį gyvenime keturkojį draugą!
Prieglaudų internetinius puslapius pradėjau tikrinti kasdien. Žiūrėjau, kokie ten gyvūnai, kokie jų aprašymai, pradėjau skaityti įvairias gražias istorijas. Tada vieną dieną akis užkliuvo už VšĮ “Penkta koja” gal jau penktame galerijos puslapyje esančio šunelio, pamačiau tą nosį ir žvilgsnį ir net, atrodo, širdį suspaudė. Tada pasižiūrėjau, kad jo paskelbimo data jau prieš tris mėnesius – buvau beveik įsitikinusi, kad prieglaudose gyvūnai tiek laiko nepraleidžia ir jis jau yra pas naujus šeimininkus, tačiau nusprendžiau paskambinti. Pasirodo, yra daugybė keturkojų, kurie net dar ilgiau praleidžia prieglaudose, kol juos nusprendžia kas nors pasiimti. Taigi pirmą kartą važiavau į Kauną su mintimi, kad skuboto sprendimo tikrai nepriimsiu, buvau susitarusi susipažinti su Toru, tačiau nusprendusi, kad grįšiu viena, tada išsimiegosiu, ir jei kitą dieną sprendimas atrodys teisingas – nuvažiuosiu antrą kartą.
Taigi nuvykau į prieglaudą, iš kišenės išsitraukiau skanėstų, pasiūliau Torui – manau, čia laimėjau jo širdį pirmą kartą. Leidosi glostomas, nors buvo gana nedrąsus – ilgai valkataujant prieš patenkant į prieglaudą, teko nemažai nukentėti nuo blogų žmonių, todėl žvilgsnis, nors ir norintis meilės, buvo ypač atsargus. Žinoma, besilaikydama sau duoto pažado, grįžau namo viena, širdis plyšo, norėjau grįžti iškart. Išsimiegojau – niekas nepasikeitė. Nukeliavau į parduotuvę, nupirkau viską, ko gali pradžiai prireikti, paskambinau prieglaudai ir pranešiau, kad atvykstu draugo namo parsivežti.
Dabar prisiminus pirmąsias dienas ir savaites, atrodo, tiek daug kas pasikeitė. Torą pirmą dieną į namus nešiau ant rankų (18 kg), nes jis bijojo visko – durų, laiptų, lifto... Atnešusi paguldžiau tiesiai į guolį ir glosčiau, glosčiau, kad atrodytų kiek įmanoma mažiau baisu. Suprantama, iš pradžių Toras nesutiko net per gatvę pereiti. Ką čia pereiti – net arti jos eiti nenorėjo! Neįveikiami buvo ir tiltai, siauri praėjimai tarp daiktų ar automobilio ir sienos, velniškai gąsdino žmonės, nešantys rankose kokius nors daiktus (pagalius, kopėčias, įrankius ir t. t.) ir visa kita. Per mėnesį apsipratome kartu, tuomet pradėjome eiti mokytis į “Rekso” dresavimo mokyklą. Ten kaip „žalia“ šeimininkė gavau daug svarbios informacijos, todėl tikiu, kad būtent šios žinios paskatino Toro progresą. Dabar praėjo jau beveik pusė metų – net požeminėse perėjose aš turiu stengtis spėti paskui Torą, kuris be jokių svarstymų drąsiai lekia pirmyn.
Vis pasijuokiu, kad joks žmogus juk kitu tiek negali pasitikėti, kiek Toras manimi pasitiki, – atidarau mašinos dureles ir net nesvarstydamas šoka į automobilį važiuoti kartu. Nors niekada nežino – ar važiuojam į darbą? O gal šįkart prie jūros? Ar į treniruotę? Į parką? Prie ežero? Į kavinę? Į svečius? Jam visada bet kuri mintis atrodo puiki.
Žinau, kad dar laukia tolimesnis progresas ir dar daug darbo lavinant Toro psichologiją, tačiau tas pastangas visiškai atperka suvokimas, kad net suaugęs šuo šitaip nori pats mokytis, stengiasi ir padaro tokią didžiulę pažangą per kelis mėnesius.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.
Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.