Simas Urba gimė 1923 gegužės 10 d. Lenčių kaime. Pradėdamas pasakoti istoriją, Simas iškėlė į viršų pirštą ir tarė - „nuo likimo nepabėgsi, o likimas štai ten“.
„Likau gyvas, nes gerai mokėjau lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Jeigu ne jos, manęs tikrai nebūtų jau buvę šiame pasaulyje seniai“, - nuleidęs galvą, tęsė Simas.
„Kaip ir mano tėvas, taip ir aš buvau leitenantas. Mano būrys susidarė iš 72 žmonių. Kartą ėjom Valatkaičių pelke. Ties kalniuku, nutarėme pamiegoti. Laužo nedeginsi, pamatys, o ir miegot tą vakarą nesinorėjo. Paryčiais, girdžiu kažkas trakštelėjo. Pasirodo, tai buvo rusų žvalgyba. Visiems įsakiau tyliai šliaužti atgal į pelkę. Šliaužiu pirmasis, žiūriu gyvatynas! Įsivaizduoji?!“, - klausia manęs Simas.
„Taip, aš jų kaip velnias bijau. Nejutau, kaip pro pakaušį praskriejo kulka. Įdrėskė. Keli milimetrai žemiau, ir būčiau kritęs. Apsigynėm. Jų krito septyni, o mūsų - nei vienas. Žinau dar, kur yra jų palaikai. Jie miega Krakiuose, prie mokyklos senos, palaidoti šalia įėjimo“, - užbaigė Simas vieną atsiminimą.
Nejutom, kaip pasakojimai tirpdė laiką.
„Pakliuvau į mirties lagerį, kuris randasi Kazachstane, Balkašo mieste“, - prisiminė Simas.
„Tame mieste paskyrė mane į molibdeno kasyklą. Tankų šarvams, karinei pramonei, buvo reikalingas molibdenas. Molibdenas buvo 15 m. gylyje, kažkur kojos storio gysla, kuri apgaubta kvarcu. (Norint – DELFI) jį gauti reikia gręžti, o gręžiant kyla dulkės, kurios labai pavojingos žmogaus organizmui. Buvo respiratoriai, bet žinai... Nieko jie nepadeda“, - supykęs tęsė Simas.
„Kada į darbą eidavom, matydavom milžinišką lauką, kuris prismaigstytas cementiniais stulpais. Kartą priėję arčiau pamatėm ant jų numerius, ten pasirodo, po jais suguldyti ten dirbę žmonės. Nemalonu. Na ką gi. Darbe mane paskyrė iš šachtos siurbliu pumpuoti vandenį į paviršių. Čia jau mažiau pavojinga. Vieną dieną, stoviu aš prie to savo siurblio, įeina vyras prie manęs ir klausia: „tu Simas?“. Aš jam žinoma atsakiau „taip“. Pasirodo, ten buvo daktaras, pažįstamas iš praeito lagerio, kuriame susipažinau, nes mokėjau lotynų kalbą. Sako jis man: „nori, kad išvesčiau?“. Kaip gi nesutiksi...“, - dar viena istoriją, žvelgdamas pro langą, užbaigė Simas.