Niekada nemaniau, kad sulaukęs trisdešimties metų dar neturėsiu nei šeimos, nei vaikų (būdamas dvidešimties, savo ateitį įsivaizdavau kiek kitaip), bet deja, taip yra.

Antros pusės paieškos, ko gero, yra pats sunkiausias, labiausiai sekinantis ir daugiausiai nusivylimų atnešantis dalykas gyvenime. Gal daug kas su tuo nesutiktų. Gal kažkam susirasti partnerį/partnerę, netgi ne vieną – juokų darbas. Tikiu, gad gal tokių žmonių tikrai yra (nors dauguma atvejų, manyčiau, yra tiesiog melas ir tuščias gyrimasis, norint užmaskuoti savo vienatvę ir įrodyti, kad „aš irgi populiarus/populiari“).

Tiek jau to, patikėsime, kad tokių žmonių iš tiesų yra. Bet aš asmeniškai vis dėlto manyčiau, kad susirasti normalią antrą pusę yra dalykas, reikalaujantis labai didelių, tiesiog sunkiai pakeliamų pastangų, daugybės laiko ir netgi nervų.

Dabar man jau trisdešimt metų. Per tuos metus nesėdėjau nieko nedarydamas – ieškojau, sėdėjau pažinčių svetainėse ištisas valandas, bandžiau ir pažindintis realiame gyvenime, laksčiau į susitikimus. Koks rezultatas? Toks pat, kaip bandant pramušti sieną su galva. Kartelė leidosi vis žemiau ir žemiau – nuo vos ne idealios princesės (kai buvo kokie 22 metai), iki... Iki praktiškai bet kokios, svarbiausia – neasocialios (kai buvo 28 metai). Bet rezultato, kaip jau minėjau – jokio. Ir pabaiga visada vienoda – „tu labai fainas, bendraujantis, įdomus, bet tik kaip draugas“.

Na, draugai – labai geras dalykas. Kuo daugiau draugų, tuo geriau. Bet metai eina, bendraamžiai kuria šeimas, susilaukia vaikų, ir vis dažniau skamba tas klausimas, į kurį visada atsakai tarsi nuvalkiotai ir banaliai juokaudamas, su kreiva šypsenėle, bet viduje vos ne drebėdamas iš pykčio: „O kada tu? Ar jau turi? Ko neieškai?“.

Kaip viskas kai kuriems atrodo paprasta! Sugalvojai – ir susiradai, kaip filme. O tiesiai šviesiai (be jokios vaidybos, be bandymo pasirodyti sėkmingesniu, nei esi iš tikrųjų) pasakius, kad na, nesiseka, nerandu, neišeina – prasideda tos pačios standartinės, tūkstančius kartų girdėtos (ir ko gero visiems sakomos) frazės – „na va, taigi ir gražus, ir protingas, ir taip toliau, ir panašiai, lia lia lia“.

Teisybės dėlei, nesigirdamas, turėčiau pasakyti, kad negražios išvaizdos tikrai nesu. Fiziškai judu labai daug, nesu suglebęs, savo formą stengiuosi palaikyti ne vien dėl labai jau ten ypatingo grožio, bet labiau dėl geros savijautos ir fizinio pajėgumo. Žinoma, kaip kultūringam žmogui priklauso, stengiuosi neapsileisti – nesu kažkoks apskretęs, vandeniu moku naudotis.

O gal netyčia esu kvailas, nemoku bendrauti, neturiu ką pasakyti? Na,gal apie mano neprestižinės profesijos žmones ir priimta taip galvoti (absoliučiai be jokio pagrindo), bet juk skaitote čia mano mintis – kalbėti ir bendrauti (ar žodžiu, ar raštu didelio skirtumo nėra, juk raštu tik užrašai tai, ką galvoji ar žmogui papasakotum gyvai). Galite galvoti kad giriuosi, bet tikrai objektyviai nelaikau savęs nei negražiu, nei silpno intelekto ar komunikavimo sugebėjimų žmogumi. Atleiskit, bet kuklintis nesiruošiu, nes tai neatitiktų objektyvios teisybės (juk galu gale, yra ir kitų žmonių nuomonė, kuri nėra tokia jau neigiama – progų tuo įsitikinti turėjau labai daug). Taigi, kame ta nesėkmių su priešinga lytimi priežastis?

Atsakymas paprastas: NEŽINAU. Daug metų ieškojau atsakymo į šį klausimą, ir konkretaus, logiško paaiškinimo taip niekada ir neradau. Kas yra tas paslaptingas dalykas, priverčiantis merginas būti daugių daugiausia tik draugėmis, bet ne kažkuo daugiau? Bandymai klausti ir išsiaiškinti jokių rezultatų neduoda. Dažniausiai atsakymas būna nekonkrečios, miglotos frazės: „na kažko nėra, gal traukos... Nieko nejaučiu... Tu fainas, bet...“.

Ką gi – iš tikrųjų aš labai gerai žinau, esu garantuotas, kad nė viena mano amžiaus mergina niekada nebuvo manęs įsimylėjusi. Nors tiesą sakant, aš irgi nebuvau...

Nors esmė, aišku, ne meilėje. Nepasitikiu tuo trumpalaikiu hormoniniu – emociniu pojūčiu, kuris nors ir natūralus, bet tetrunka vos kelis metus, o po to... Kažkur išgaruoja, kai jau reikia sodinti vaiką ant puodo, virti šeimai valgyti ar mokėti už elektrą. Per daug iš šalies esu prisižiūrėjęs pavyzdžių, konkrečių ir realių, kad tikėčiau ta filmuose rodoma ir daugelio naiviai laukiama meile. Taip, ji egzistuoja, bet tai per silpnas pamatas. Neilgalaikis ir nepastovus. Emocijos praeina – realus gyvenimas lieka!

Kaip įsivaizduoju normalią (mano supratimu) šeimą? Tikrai ne tokią, kur pradžioje seilė varva iš meilės, o paskui, emocijoms išskydus, prasideda puodų daužymai (gal netgi į vienas kito galvą) ir skyrybos, naujų „idealių“ antrų pusių paieškos, nes dabartinė antroji pusė – jau „ne ideali“. Šeimos kūrimas man yra labiau logiškas, ne jausmų, o proto padiktuotas sprendimas, kad štai ši mergina yra tvarkinga, morali, padori, iš išvaizdos irgi pakankamai patraukli, aš jai irgi patinku, ir būtent su ja galima gyventi ir užauginti vaikus, kurie bus mūsų kūno ir kraujo. Meilė gali būti, gali nebūti – ne tai yra svarbiausia.

Na, bet tokio varianto surasti neįmanoma. Niekaip – nors užsimušk į sieną! Kažkada maniau, kad viskas susiveda į materializmą – esu nematerialistiškas žmogus, nekeliantis sau didelių finansinių tikslų (svarbiausia – kad užtektų svarbiausiems poreikiams, visa kita nėra taip jau baisiai būtina) ir besidžiaugiantis paprastais,kasdieniais gyevnimiškais dalykais. Maniau, kad būtent tai kliūna. Tačiau vis labiau imu tuo abejoti.

Be abejo, materializmas mūsų visuomenėje yra labai gajus, paskutiniu metu labai plačiai paskleidęs savo nuodingus čiuptuvus ir siurbiantis energiją,laiką ir gyvenimo džiaugsmą iš didelės dalies eilinių, pinigų kulto apgautų žmonių (taip, būtent apgautų – gal didelė dalis jų net nėra kalti, kad tapo tokiais!). Bet dabar kažkaip nesu linkęs visko suvesti į tai. Dirbu neprestižinį darbą (kuris man iš tiesų patinka, ir man nesvarbu, kas ką pagalvos – paklaustas tiesiai šviesiai atsakau, kuo dirbu), gal tai ir gali atbaidyti kažkokią dalį merginų, bet tikrai jokiu būdu negali atbaidyti daugumos. Aš kažkaip vis dar naiviai tikiu, kad nors materializmo visuomenėje ir daug, bet juo užkrėsti toli gražu ne visi.

Tuo labiau – jeigu iš tiesų būtų kaltas materializmas, tai apsaugininkai, parduotuvių kasininkės ir apskritai visi žmonės, dirbantys už mažiau nei 500 eurų per mėnesį, būtų vieniši. Bet taip nėra.

Taigi,kas verčia merginas „friendzoninti“ vaikinus? Kas tas neapčiuopiamas dalykas? Vidinės charizmos, auros, kažkokios „chemijos“ nebuvimas? Būtų labai malonu, jei būtų įmanoma pažvelgti į save iš šalies – gal tada būtų paprasčiau. Deja, tokios galimybės nėra...

Visada, nuo pat vaikystės norėjau šeimos ir vaikų. Užauginti savo vaikus (na, jeigu savų neįmanoma turėti dėl objektyvių biologinių priežasčių – tai bent įvaikintus) man visada atrodė esminis, vienas svarbiausių (jeigu ne svarbiausias) dalykas gyvenime. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie save vadintų dabar madingu žodžiu „childfree“ (laisvas nuo vaikų – tarsi tai būtų kažkokia katorga, blogybė), ir tikrai niekada nepasakyčiau,kaip šiais laikais madinga,kad vaikai, atseit, „trukdo gyventi“.

Taip, aš tikrai negaliu ginčytis, absoliučiai sutinku, kad vienam gyventi yra žymiai paprasčiau! Savaime aišku – juk nereikia prie nieko derintis, apie nieką nereikia galvoti – tik aš ir mano poreikiai (na, kaip geras sūnus/dukra, dar gali padėti ir pasirūpinti tėvais – bet kol jie neseni, rūpintis netenka labai daug). Taip, tai lengvas gyvenimas, paprastas, patogus – su tuo sutinku. Sunku nesutikti. Bet ar prasmingas? Nežinau kaip kitiems, bet man asmeniškai – ne.

Gyvenime reikia visko – nepamiršti ir savęs, savo saviraiškos, darbo, draugų, pomėgių... Bet vis dėlto, be savęs pratęsimo, be naujos kartos užauginimo, visa tai man atrodo tuščia. Malonu, aišku, bet tai neveda į niekur... Nugyventi gyvenimą vien sau? Gal kažkam tai atrodo savaime labai geras dalykas, bet ne man. Niekada neatrodė.

Būtent todėl sunku priimti tą mintį, kad merginos surasti ir šeimos sukurti niekaip nepavyksta. Jau trisdešimt metų, o kokių nors perspektyvių judesių ta linkme – jokių. Įdėta daugybė pastangų, daugybė laiko ir nervų lastelių, kurios neatsistato. Ir rezultatas – joks. Nulinis (na, jeigu neskaičiuoti bandymų ir klaidų metodu gautos gyvenimiškos patirties).

Ir keista, kai girdi kai kuirių merginų/moterų nuomones – atseit vaikinams/vyrams per mažai rūpi vaikai, daug kas jų net nenori ir taip toliau... Na netiesa visa tai. Yra daugybė vaikinų, kurie labai nori savo vaikų ir aktyviai ieško antros pusės, bet... Kaip atsaką gauna frazę „ai, gal būkim draugais“. Bet tai dar ne viršūnė. Viršūnė būna tais atvejais, kai mergina po to susideda su kokiu nors akivaizdžiu „šaladrajumi“, kuris nepasižymintis proteliu, dažnai netgi agresyvus, ir vaikus neypatingai žiūri, ir girtas pasimušti mėgsta kokiose prastos reputacijos knaipėse, bet va – jis kažkodėl „tinka“... Dažna situacija? Gal ir nelabai dažna, bet pasitaiko gyvenime kartais.

Niekad nemaniau, kad tai pasakysiu, bet dabar jau mintis tik viena – viskas, daugiau neieškau, nusibodo! Nutraukiu paieškas, nes daugiau nebegaliu. Neįmanoma visą laiką daužyti galvą į sieną ir tikėtis, kad kada nors ją pramuši. Tiesiog bloga darosi, pykinti pradeda nuo paties paieškų proceso: vėl ta pati aibė merginų, tos pačios šimtus kartų kartotos ir iki gyvo kaulo įgrisusios susipažinimo frazės, tie patys susitikimai,tie patys pokalbiai apie nieką... Ir taip be galo, be krašto.

Sunku, aišku. Nelabai džiugu žiūrėti į bendraamžius,kurie jau augina vaikus (kartais jau ir ne vieną), ir jokios marios laisvo laiko, kurį gali skirti savo laisvei ir pomėgiams, to nekompensuoja. Bet Dievas mato – aš stengiausi, ir kažin, ar tai mano pasirinkimas. Gal tikrai tai kažkokia aukštesnė valia? Nežinau.

Kaip ten bebūtų, jeigu nelemta, tai nelemta – jeigu reikės nugyventi savo gyvenimą be šeimos ir be vaikų, tai teks gyventi. Pakankamai stipriai myliu save, todėl tikrai dėl to nesiruošiu degraduoti, nusigerti ar netgi (saugok Dieve!) kažką darytis sau. Ne, per daug myliu gyvenimą ir save, kad netgi galvočiau apie tokius dalykus. Bet vis dėlto – gaila.

Aišku, trisdešimt metų – tai dar per ankstyvas laikas galvoti,kad „jau nieko neišeis“. Gyvenimas tęsiasi, ir niekas nežino, kas bus ateityje. Nors žiūriu į viską realiai – kažin, ar tikrai gali taip staiga situacija imti, ir pasikeisti? Iki trisdešimties nesisekė šioje srityje, o dabar iš kažkur ims, ir atsiras antra pusė? Netikiu. Na bet, kaip ten bebūtų... Nors viltis ir „durnių motina“, bet ji miršta paskutinė.

Sėkmės visiems, vedusiems ir nevedusiems. Iki kitų susitikimų. Kažkodėl neabejoju, kad dar parašysiu. Iki malonaus!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!