Pirmas įspūdis
Stovyklos vadovams nekilo abejonių, kad šiose apylinkėse netruks geologinių įdomybių – juk pagrindinių geologinių periodų uolienos čia siekia paviršių. O galimybė mokinius nuvežti turistiniu autobusu į tolimesnes apylinkes žadėjo tikrai įspūdingą ir ne tik geologiškai turiningą stovyklą. Bet apie viską nuo pradžių.
Mokykla, į kurią nuo pietų pradėjo rinktis jaunieji geologai su savo mokytojais – būrelių vadovais, yra didžiulė, tačiau tuštėjanti. Apie tai liudijo daug neremontuotų, dalinai tuščių pastatų. Bendrabutis padarė labai blogą įspūdį (viskas sena, apšepę, aplūžę, išklerę, nors tvarkinga ir švaru). Seminarams turėjome talpią salę bendrabutyje, valgyklą – gretimame pastate ir dar erdves kiekviename aukšte, kur galėjo vykti kūrybiški geologijos užsiėmimai mažesnėms grupėms ar laisvalaikio linksmybės.
Prie pat mokyklos esantis Mūšos upės slėnis, kurį vos atvažiavę vadovai geologai (dr. Gražina Skridlaitė ir Simonas Saarmannas) suskubo apžiūrėti ir įvertinti galimybę čia pradėti mokinių pažintį su geologija, didelėmis viltimis nepradžiugino. O pakalbinta vyresnė gyventoja patikino, kad iki artimiausios atodangos teksią tolokai ir aplinkiniais keliais vaikščioti, nes jei kada ir buvę tiesesnių kelių paupių, jie seniau apžėlę, o patogūs tilteliai per Mūšą – pražuvę.
Kilusi idėja pasikviesti į pagalbą mokyklos geografijos mokytoją, kuris galėtų daugiau žinoti apie apylinkes, turėtų kokių mokomųjų geologijos pavyzdžių kolekciją šioje žemės ūkio mokomojoje įstaigoje, taip pat liko tik svajone – tokio mokytojo čia nebėra, o geografijos dalyką dėsto, kaip pavyko sužinoti, biologijos mokytoja. Tad liko pasikliauti tik savo kūrybiškumu, norint šiose vien dirbamos žemės lygiuose laukuose, surasti įdomių geologinių objektų. Be to, turėjome omenyje, kad mokinių skaičius didelis, o geologai tik du, tad maršrutai turės vykti didelėmis grupėmis, bei taikyti ilgesnius maršrutus. Taip pat juos suplanuoti taip, kad žygiavimas būtų ne per lietų, kurio šiomis dienomis, kaip prognozės žadėjo, buvo gausiai.
Tačiau pirmą stovyklos dieną maloniai šildė saulutė ir prisiminę, kad tai – Joninių vakaras (kiekvieną stovyklą stengiamasi surengti per Jonines), susirinkę aikštėje, kai kas jau su laukų gėlių vainikėliais, surengėme stovyklos „Kur uolienos, mineralai...“ atidarymą. Šalia Jaunųjų Geologų vėliavos, kurią iškėlė šių metų olimpiados nugalėtojai, stovyklos organizatorė Aurelija Augūnienė supažindino visus su pageidaujamomis taisyklėmis, būsima programa ir išdalino kiekvienam būreliui mokomuosius nešiojamus mikroskopus, kurių dar prireiks geologiniuose tyrinėjimuose maršrutų metu. Iš išsirikiavusių mokinių būrio iškart buvo matoma, kad šiais metais nepaprastai daug žemesnių klasių moksleivių, kurių dalis buvo net pradinukai.
Nuo antros dienos prasidėjo užsiėmimai ir ekskursijos, viskas vyko iki stovyklos pabaigos. Tačiau tai tik maža dalis planuotų užsiėmimų mokiniams, visada pasiruošusiems patirti kažką netikėto, ir vadovams, trokštantiems naujų dalykų, kuriuos galėtų toliau tęsti savo mokyklose. Bėda tik ta, kad tokiam dideliam mokinių skaičiui dviejų geologų buvo per maža, o ir jie pavargsta. Susidaro didelės grupės ir dalis mokinių lieka kažko neišgirdę, nepastebėti patys, nepagirti, galbūt nusivylę... Neišnarstant visos programos pagal dienas, čia suminėsiu viską, kas vyko, pagal pobūdį.
Ką veikėme stovykloje?
Jaunųjų geologų stovyklos kaip maždaug Sąjūdžio laikais geologo E. Vodzinsko sukurtas judėjimas užsiima ir platesniu nei geologija ugdymu – moko jaunimą patriotiškumo ir krašto pažinimo. Todėl esant galimybei susieti juos su geologija, rengiami ir istoriniai bei kultūriniai užsiėmimai. Tad, slėpdamiesi nuo lietaus, mokiniai žiūrėjo žymaus režisieriaus Roberto Verbos filmus, kuriuose, kaip ir geologų akimis žemė, žmonių gyvenimai ir darbai iš laiko perspektyvos įgauna aiškesnę prasmę. Tai ypač iliustravo jo talentingiausias filmas „Šimtamečių godos“.
Vyko ir tradiciniai mokinių kasmet laukiami renginiai: sportinės varžybos, talentų vakaronė, bei, žinoma, naujokų krikštynos. Pasitaikė ir ekskliuzyvinė programos dalis: gretimame Joniškėlyje vietos istorijos mokytojas entuziastas Viktoras Stanislovaitis jaunuosius geologus susipažindino su buvusia Joniškėlio Respublika, jos įžymiais žmonėmis. Tik padarė tai ypatingu būdu: keturias valandas trukusiu siaubo pasivaikščiojimu naktį, neapeidamas nė kapinių, nė tankaus Igno Karpio dvaro parko, kur ekskursijos kulminacijai, pats persirengęs legendų personažais ir talentingai intonuodamas balsu, stebino ir šiurpino jaunuosius geologus.
Skirtingai nuo norinčiųjų nerūpestingai praleisti laiką mokinių, kai kurie žingeidesni turėjo galimybę ryžtis dalyvauti petrografijos mokymuose ir išmokti geriau skirti uolienas, jų rūšis, pažinti susidarymą, bei mineralus, jų klases. Įgytas žinias mokiniai galėjo iškart panaudoti konkurse, kur buvo skiriamos trys geriausios vietos kiekvienoje moksleivių amžiaus grupėje (kaip ir olimpiadoje). Be šio tradicinio užsiėmimo vyko kūrybiški, ir pačių mokinių žožiais, žaismingi kiti užsiėmimai: taip vadinamos radiometrijos (naudingųjų iškasenų paieškos metodas, pagrįstas gamtinio radioaktyvumo matavimu. Tačiau mokiniai šiuo principu geriau suprato ir reljefo žemėlapių sudarymą, nei bendrą izolinijų braižymo metodiką) ir geologinių pjūvių skaitymo bei sudarymo mokymai. Per visus šiuos užsiėmimus stengtasi geologijos dalykus paaiškinti paprastai ir aiškiai, vaizdžiai ir kiekvienam žmogui aktualiais pavyzdžiais iliustruojant net sudėtingus geologinius dalykus.
Stengtasi, kad įprasti braižymai būtų labiau įtraukiantys, pagrįsti patyriminiu mokymųsi, naudojant visą kūną, o ne vien sėdint prie lapo ar kreidos-lentos principu. Petrografijai naudoti pavyzdžiai buvo surinkti artimiausioje aplinkoje, ten, kur nuolat būna ir patys moksleiviai, akmenys, kuriuos jie mato kasdien ar suranda geologinių maršrutų metu. Radiometrijos užsiėmime mokiniai virto skaičiais patys, o brėžinio tinklas buvo sudarytas iš siūlų, kuriais jie buvo sujungti su draugais ir, keičiantis skaičių reikšmėms, aiškiai jautė, kaip daro įtaką geologinės schemos vaizdui, bei siūlu traukia aukštyn ar žemyn greta stovintį vaiką. Ribotą popieriaus lapą, kurį baisu sutepti, atstojo grindų linoleumas, o erdvinį gelmių vaizdą padėjo susidaryti spalvotomis kreidelėmis apibraižomos kambario sienos. Paprasčiausiomis pigiomis buities priemonėmis, o ne brangiais demonstraciniais prietaisais, – sluoksniuota įvairiaspalve kempine ir rankų kremu – mokiniai modeliavo patys tektoninius žemės plutos procesus ir braižė geologinius pjūvius, kuriuose matėsi magmos perskrostų sluoksnių projekcijos po sluoksnių pasislinkimo.
Lietus buvo gailestingas ir maršrutus pavyko surengti stipriai nenukentėjus. Svarbiausias apylinkių objektas – Stipinų kaimo pakraštyje esanti didelė dolomitų atodangą. Kitos tokios natūralios aukštesnės atodangos nėra niekur Lietuvoje. Jos lankyti išsiruošė tik nedidelis ryžtingiausių jaunųjų geologų būrys (15 žmonių). Pirmyn ėjome paupiu, laukais, medžiais apaugusiomis terasomis ir kirtome šešis mažesnius upelius, kurių vienas turėjo įspūdingą didelį slėnį, kurio statūs šlaitai net privertė suabejoti, ar nepasukti atgal. Bet mokiniai buvo drąsesni už tikrus geologus. Patys ir surado nepažintoje vietoje, aukštuose dilgėlynuose ir krūmynuose, lieptelį, be kurio gal net ir bristi nebūtų pabijoję. Pagaliau pasiekėme atodangą su fosilijomis ir kavernomis. Tai geologijos paminklas. Grįžome lengvesniu keliu, bet daug ilgesniu. Iš viso sukorėme apie 20 kilometrų pėsčiomis.
Priešingame Mūšos krante – kito maršruto tikslas, Raudonpamūšio atodanga. Ją aplankė tik būrelių vadovai automobiliu. Pakeliui apžiūrėjome ir kelis ūkinius pastatus bei namus (Raudonpamūšyje, Gedžiūnuose ir Švobiškyje), kurių vienas – labai didelis ir gero stovio, pastatytus vien iš dolomitų, kuriuose matėme visišką panašumą į atodangos uolienas. Kavernos, vienur kitur – pečiakojų moliuskų fosilijos, nuo oksidacijos pageltę ir oksidavęsi (susidarant limonitui – požymis, kad pastatas labai senas) pirito mineralai. Uolienų sluoksniuotumas ir šliaužiojančių dugno gyvių pėdsakai blokų plokštumose – tai požymiai, kuriuos stebėjome ir atodangose. Reikėtų ir šiuos pastatus saugoti, nes tai atverstos žemės gelmių istorijos knygos ir žmonių ūkininkavimo gamtoje bei jų sumanumo paliudijimas. Ir pats jaunųjų geologų judėjimas kuria savo istoriją: „Titnago“ būrelio vadovė Janina Puronienė prie Stipinų atodangos, prisiminusi, kaip prieš trisdešimt metų buvo prie jos, ir vėl čia nusifotografavo lygiai taip pat atsistojusi. Nuotraukos, kurią ji saugo, jubiliejus gražiai sutampa su stovyklos, kurios, beje, ji vienintelė nėra nė karto praleidusi, jubiliejumi.
Kokios stovyklos buvo seniau?
Jaunųjų geologų stovyklos per kelis dešimtmečius keitėsi. Lyginant su pirmosiomis stovyklomis, trukusiomis visą mėnesį (!), net ir trumpėjo. Gyvenimo palapinėse, maisto gaminimosi prie laužo ir kitų pirmųjų stovyklų romantinių ypatumų galima ilgėtis, tačiau dabar esančios galimybės daug kuo viską ir atperka. Patogiais autobusais aplankėme tolimesnes apylinkes: apžiūrėjome Pakruojo dvaro rūmus su unikaliu tiltu, pastatytu iš vietos dolomito, bei magminių ir nuosėdinių uolienų „ekspozicijas“ gausiuose von Ropų dvaro ūkinių pastatų sienose.
Toliau matėme Biržų pilį ir Astravo rūmus. Biržų regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje aiškiai ir prieinamai pristatytos geologinės smegduobių paslaptys. Nepamirštamos nuolat besikeičiančios smegduobės: Geologų, Karvės, Ievos, Lapės, Barsuko duobės... ir Smardonės versmė Likėnuose, kurios tikrai bjauraus vandens visą stiklinę gavome rekomendaciją išgerti. Petrašiūnų karjere, su nuplėšta žemės paviršiaus augalija ir dirvožemiu, atsivėre plati gelmių panorama, kurios nagų baltymą tegalėjome matyti ankstesnėse Mūšos atodangose. „Baltų“ būrelis čia rinko septynių būdingiausių Lietuvos uolienų ir mineralų pavyzdžius rinkiniams, kuriuos veš dovanų į šešias kitas Europos valstybes, kuriose taip pat bandys savo atskiro geologinio projekto metu prakalbinti kitų kraštų akmenis
Šiek tiek trumpesni maršrutai vyko į gretimą labai gražų ir jaukų Švobiškio miestelį, bei į Joniškėlio pusę, link buvusios stambios plytinės. Čia gera vieta rengti platesnėms ekskursijoms ne tik moksleiviams. Mūšos upė ir statmenai į ją sutekantys, lyg kareiviai lygiagrečiai suguldyti upeliai, liudija šiauriau buvus sustojusį ledyną – kurį lanku žymi Linkuvos gūbrys. O į pietus nuo jo, kur plytėjo prieledyninis ežeras, – galėjo susidaryti molio telkiniai. Iš čia ir plytinė. O kad ledynas tikrai buvo – liudija vienur kitur eratiniai laukuose pamesti ar žmogaus nustumti į šalikelę nemaži dolomitų ar klinčių luitai. Vieną radome net žmonių naudojamą sodyboje – ogi šulinio dangčiui nuo vėjo prispausti. Kažkur kitoje Lietuvos vietoje, galbūt, tam būtų panaudotas kitos uolienos akmuo, o čia ypatinga geologinė sandara - plonas kvartero sluoksnis - nulėmė, kad kraštovaizdis ir žmonių buitis turi savitų elementų. Net mūsų matyti siauruko bėgiai, nutiesti į plytinę, likę nenuardyti dėl šios naudingosios iškasenos, priminė, kad išliko siaurukas ir iš Anykščių iki Panevėžio stiklo gamyklos, tik dėl kitos naudingosios iškasenos, - kvarcinio smėlio. Tad visi šie geologiniai ir ne geologiniai objektai mokinių galvose sugulė į vientisą visumą. Net jei jie ir netaps geologais, įprotis ieškoti priklausomybių, suprasti atskiras aplinkos dalis kaip visumą, sistemos dalį, liks ir bus naudingas bet kurioje kitoje darbo srityje ir gyvenime.
Jaunųjų geologų stovyklos, kasmet vykstančios vis naujoje vietoje, – tai ne tik įspūdžių ir aplankyto krašto įvairovė, be ir iššūkis vadovams. Kaip surengti turiningą stovyklą, kurioje ir mokiniai, ir vadovai dažnai būna pirmą kartą? Į maršrutą vediesi būrį mokinių keliu, kuriuo pats eini pirmą kartą. Stengiesi aktualius mokiniams dalykus susieti su dėl geologinės sandaros atsiradusiais ypatumais taip, kad jie juos suprastų ir galėtų taikyti kitų dalykų pamokose mokykloje bei gyvenime. Šitokiu būdu ir geologai vadovai, ir mokiniai mokosi vieni iš kitų. Pirmieji – išmokti taip kalbėti apie geologiją, kad jos žodynas būtų suprantamas, o apibūdinamos mokslinės sudėtingos priklausomybės – aktualios. Mokiniai – susieti skirtingas sritis ir kompleksiškai žiūrėti į pasaulį, kuriame ir geologija, ir biologija, ir krašto istorija bei daug kitų dalykų susiję ir negali būti dirbtinai atskiriami. Geologija, apimanti planetą iki pačių gelmių, leidžia mokiniui į jį supantį pasaulį žvelgti itin plačiai.
Stovykloje dalyvavo: Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos būrelis „Titnagas“ (vadovė Janina Puronienė), Gargždų Kranto vid. mokyklos būrelis „Gargždas“ (vadovė Sigita Ivanauskienė), Plungės raj. Kulių vid. mokyklos būrelis „Kūliai“ (vadovė Jolanta Pieškuvienė), Biržų Aušros vid. mokyklos būrelis „Gipsas“ (vadovė Liuda Mažeikaitė), Šakių raj. Griškabūdžio gimnazijos būrelis „Kreidukai“ (vadovė Marija Senkienė), Kauno „Santaros” gimnazijos naujokų būrelis „Baltai“ (vadovė Jolanta Karčiauskienė) ir Vilniaus raj. Maišiagalos LDK Algirdo vid. mokyklos būrelis „Legenda“ (vadovė Daiva Petkauskienė) bei geologai dr. Gražina Skridlaitė, Simonas Saarmannas ir trumpam prisijungęs buvęs jaunasis geologas, dabar tikras zoologas Jurijus Danilovas.
Stovykloje dalyvavo 88 mokiniai ir dar 8 mokytojos – būrelių vadovės.