Vartant V. Drėmos knygą reikėtų įsijausti į knygos atsiradimo kontekstą. Ši knyga - viso žmogaus gyvenimo tyrinėjimai. Tai V. Drėmos (1910-1995) amžinos meilės Vilniui išraiška. Anot G. Drėmaitės, knyga „Dingęs Vilnius“ tarsi gimusi iš klaidos. Kartą V. Drėma yra parašęs, kad lietuvių dailė prasidėjo tik nuo 1906 m. Vėliau šią datą perkėlė į viduramžius. Buvo ištapytos visos Trakų pilies sienos, bet viskas sunaikinta.
Vartant knygą „Dingęs Vilnius“ reikia pabandyti suvokti autoriaus pastangas. Jis nagrinėjo senuosius šaltinius. Turėjo įvaldyti senąsias kalbas. Archyvuose buvo galima nurašinėti ranka ir tik pieštuku. Kopijų niekas nedarė. Grįžus namuose viską perrašyti rašikliu. Tik vėliau atsirado toks technikos laimėjimas kaip mašinėlė, kuri spausdindavo po tris kopijas.
Drėmai sunkiai sekėsi išleisti savo knygą. Ją atsisakydavo spausdinti spaustuvės dėl labai aiškių priežasčių - knygoje buvo per daug bažnyčių ir per daug kryžių. Pirmą kartą leidyklai „Vaga“ knygos maketas buvo pristatytas 1960 m. O pirmą kartą V. Drėmos knyga „Dingęs Vilnius“ išleista tik 1991 m. Minske. Ten tikriausiai ir liko knygos maketas. Tik pats kūrėjas žino, ką reiškia laukti savo kūrinio milžiniškai ilgus metus.
Išleistą knygą V. Drėma pamatė jau būdamas silpnos svekatos. Honoraras už viso gyvenimo tyrinėjimus siekė net penkis šimtus „žvėriukų“ (taip buvo vadinami pinigai). Antrasis leidimas atsirado dėka begalinio V. Drėmos pedantiškumo. Dėl skrupulingai sudėlioto dokumentų archyvo. Pirmasis V. Drėmos „Dingęs Vilnius“ turėjo didelį pasisekimą.
Kaip gyvens kita knyga? Atsiradusi kitame laikmetyje. Laimingai gyvenančių žmonių, anot G. Drėmaitės, eroje. Knyga leidyklos atstovų įvardijama kaip ėjimas „va bank“.
Gražu, kai knyga paskatina prasmingas akcijas. Viena įmonė nupirko nemažą kiekį knygų ir padovanojo mokykloms. Gražu, kai gražios idėjos tęsiamos. Citata iš V. Drėmos „Dingęs Vilnius“ reziume: „Vilnius buvo gražus. Vilnius yra gražus. Vilnius, reikia tikėtis, bus visuomet gražus. Grožis yra amžinas“ (p. 425). Taip ir norisi V. Drėmos paklausti, kas gyvena ilgiau - genijus ar grožis? O. Wilde'ui – genijus. O V. Drėmai, aišku, – grožis.
Tą pačią mintį iliustruoja ir dukros G. Drėmaitės svajonė. Ji svajoja turėti galimybę išleisti knygą apie amatininkus, dirbusius Lietuvoje - koklininkus, odininkus, stiklininkus, audėjus. Anot jos, graži svajonė, bet jokių šansų ją įgyvendinti. Genialiems dalykams reikalinga parama.
Įdomiausia, kad susirinkusiems nekilo noras užduoti klausimų dailės istoriko dukrai. Žinote, kai viskas taip prasminga, nekyla klausimų. Suakmenėja burna ir net „ačiū“ negali ištarti genialaus kūrėjo vaikui.