Laivas švelniai supasi. Jo bortus plekšnoja bangelės, remdamiesi į tiltelį, kimiai girgžda krancai... Švilpauja vėjas arba spragsi lietus... Kartais Atmatos upe pralekia koks nors naktinis padauža (dažniausiai kateris), plačiai paskleisdamas bangas. Risdamosi į uostą jos gana smarkiai įsupa laivus. Bet taip atsitinka nedažnai, tad miegas nenutrūksta.
Ryte pabudęs jautiesi taip, lyg būtum naujas ir sparnuotas. Laivavedžiai – žmonės linksmi ir šmaikštūs: „Mediniame laive ir pagirios lengvesnės“, - juokauja. Galbūt. Šįryt neturėtume delsti – laukia įdomi kelionė. Lipame į krantinę ir gręžiamės į vėją. Kuris? Launagis ar Ožinis? O gal Marinis? Vėjų „gyvas velnias“, bet mes, regis, pasirinkome.
Grįžtame atgal ir netrukus atsišvartuojame. Pajudėję iš uosto, plaukiame Atmatos upe – tai pagrindinis vandens kelias, jungiantis Nemuno baseiną su Kuršių mariomis. Einame juo iki Krokų lankos. Įdomus pavadinimas, tiesa? Galima manyti, jog tai sausuma. „Kartą pievoje ganėsi gyvuliai. Po truputį artėjo debesys. Ir pradėjo lyti kaip iš kibiro. Pieva vis tvino ir tvino... Gyvuliai pradėjo skęsti. Jie šaukė – krio krio...“, – taip byloja padavimas.
Iš tikrųjų Krokų lanka yra lagūninis ežeras, kurio istorija šiek tiek kitokia. Ežero pakrantės apaugusios plačia meldų, nendrių ir švendrų juosta. Jis negilus, jo dugnas padengtas moliu. Gilesnėse vietose galime pamatyti retesnius augalus: plunksnalapes ir elodėjas. Čia puikios perėjimo vietos paukščiams, kurių matome daug ir įvairių. Tai antys, pilkieji ir baltieji garniai, gulbės ir kiti paukščiai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai pati saugiausia teritorija. Deja, pažvelgus atidžiau, galime išvysti „medžiotojus“...
Lapės?! Neįtikėtina, kaip jos prasibrauna tomis vandeningomis, tankiai prižėlusiomis atabradomis? O antys... Jos taip daro tyčia – plaukioja pusės metro atstumu. Šmaikštuolės. Judame toliau. Plaukiame pro tankų žemų, smulkių augaliukų debesį. Mes nežinome, kaip juos vadinti, todėl praminėme svogūnais. Dėl panašumo. Taigi, pro „Svogūnų salą“ įplaukiame į Tulragį. Tai neilgas polderinis kanalas.
Laivas plaukia labai tyliai, bet briedis, mus jau pastebėjo. Nuostabus, didingas žvėris. Žiūrime į jį išsižioję. Briedžiui tai nė motais. Spinduliuodamas laukine didybe, jis toliau sau ganosi. Esame jam visiškai neįdomūs. Tai šokiruoja. Plaukiame toliau. Stebime lydekas ir ešerius, medžiojančius smulkesnes žuveles. Jiems pietų metas. Žuvims mes taip pat neįdomūs, ir tai suprantama – žvejoti čia griežtai draudžiama. Aukštai ratus suka plėšrūs paukščiai: ereliai, vanagai ir kiti, nepažįstami plėšrūnai – apie tai sprendžiame pagal jų skrydį. Artėjame prie vandens perkėlimo įrenginio – nustebina piešinys. Laukinėje gamtoje jis lyg gražus „svetimkūnis“.
Viršuje įrengta stebėjimo aikštelė. Pasiekę sausumą, lipame iš laivo ir einame link jos. Užlipę į viršų regime tai, ko nepasieksime, – tolumoje plytinčią Aukštumalos pelkę. Manoma, jog yra kelias, kuriuo galima priplaukti. Mes jo, deja, nežinome. Pasižvalgę grįžtame į laivą ir sukame atgal į Krokų lanką. Atmata nėra taip arti, kaip atrodo. Grįžę į uostą jaučiamės pavargę. Nuovargis saldus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.