Itin didelis išskirtinių kūrinių pasirinkimas vasarai – leidykloje „Tyto alba“. Bet kaip dažnai būna su didelėmis viltimis ir lūkesčiais, jie tiesiog neatlaiko savo išankstinių nuostatų. Stipriu nauju detektyvų meistru vadintas ir pristatytas Michaelas Robothomas su debiutiniu romanu „Įtariamasis“ tikrai nevirs jokia detektyvine sensacija. Ne tik nevirs sensacija, jam sunkiai seksis skintis kelią į Lietuvos skaitytojų kelioninius vasaros krepšius. Sakytumei, romanas klasikinis kaip pasaulis, bet čia ir bėda – visa tai „jau kažkur skaityta“. Tas keistas de javu nervina ir vargina.
Viskas taip pagal taisykles, kad apie intrigą ir malonumą kalbėti neįmanoma. Kas čia nukopijuota, pasakyti neįmanoma, nes tokių romanų daugiau nei bet kokių kitų. Net sunku pasakyti ir tai, kam turėtų patikti šis romanas, bet štai ką apie jį pasakė Tess Gerritsen: „Nuostabiai parašytas romanas, kuriame dera veiksmas ir įtampa“. Galima sutikti, kad stilius nėra prastas, bet įtampos maža. Ji tarsi vis laukiama, ir nesulaukiama... Gal T. Gerritsen skaitytojai mėgs ir naująjį autorių. Kuris rašo lengvai, per lengvai, bet kiek kartų matėme nevykėlį psichologą, kuris įveikia didžiausias kliūtis? Šita klišė užmuša savo banalumu. Dėkitės į krepšius Johno Katzenbacho „Profesorių“, jei ieškote detektyvo, ir nenusivilsite.
Kiek daugiau simpatijų sukelia Alberto Angela knyga „Meilė ir seksas senovės Romoje“. Nors knyga pristatoma kaip atskleisianti kažką nauja, bet tuo pačiu ir sakanti, kad meilė visada vienoda, iš esmės tai dar viena klasikinė meilės pasaka. Kur kas daugiau sodresnių meilės atspalvių yra Philipo Freemano knygoje „Aleksandras Makedonietis“. Kur aiškiai parodomas meilės kultūrinis, socialinis aspektas. Ir sakyti, kad visada mylima taip pat – kvailystė. Pats žodis „meilė“ yra socialinis produktas, savo dabartinę reikšmę įgavęs tada, kai reikėjo pradėti pardavinėti svajones apie neįmanomus dalykus. Vasarai gal ir nelabai tinka, bet Frederico Beigbederio „Meilė trunka trejus metus“ gali padėti išvengti pašalinių vasaros romanų poveikio. Ypač, jei manote, kad meilė amžina. Amžinų dalykų nėra. Ir senovės Roma nebuvo amžina, nors miestas turi amžinojo vardą. Taigi, du pirmi dideli „Tyto albos“ projektai net nelabai verti gilesnių pjūvių, nes jie nėra tokie, apie kuriuos norėtųsi daug kalbėti.
Visai kita – milžiniška, ir tik šaltoms, ilgoms žiemos naktims tinkanti Davido Michello knyga „Debesų atlasas“. Jeigu ją pradėsite skaityti dabar, užteks iki bobų vasaros. Bet... Visame pasaulyje liaupsintas griozdiškas kūrinys panašus ne į naująjį „Ulisą“, o į bandymą atkartoti Umberto Eco euroromano idėją: pridėti daug ir visko, kad galėtum sakyti, jog tik kvailiai čia nemato genialumo.
Aš nepamačiau ir pasilikau knygą žiemai. Jei rasite, pasakykite, kas tai. Būsiu labai dėkingas. Žongliruojama čia visais įmanomais postmoderno triukais: stiliumi, forma, išminties „perlais“, jau nuvalkiotu new age determinizmu, su neoliberaliu „ir visada gali būti kitaip“. Nežinau, ko čia nėra, nes kur beatsiversi – kažkas kitaip, kažkas pavogta ir sudėliota, kaip dar vienas šaunusis mega romanas, kuriame apie viską pagalvota, todėl kritikai nemato, kad jis yra tik gera prekė, o ne dar vienas unikalus vaizduotės šedevras.
Keistas ir leidyklos „Jotema“ pasirinkimas vasarai siūlyti Thomo Manno „Budenbrokus“. Ir ypač tokiame fantastiškame apvalkale (knyga ant premium popieriaus, kuris negelsta ir ilgai nedyla). Kas yra tie budenbrokai, sunku ir pradėti pasakoti. Kas dar nėra skaitęs knygos senesnių leidimų, tegul net nepradeda to daryti jokiame kitame, išskyrus „Jotemos“ pasiūlytą formatą. Tai milžiniška šeimos saga, brandžiausias T. Manno kūrinys, už kurį pats autorius susilaukė daug neapykantos, neva atskleidęs tai, ko nereikėjo apie savo šeimą. Nežinau, ar tai knyga vasarai. Gal greičiau ji neturi metų laiko ir, svarbiausia, buvo išleista jau gana seniai, paskutinis 68‘ųjų leidimas buvo nepatogus ir nervino mažomis raidėmis. Dabar turite progą skaityti aukščiausios klasės kūrinį, pateiktą geriausia forma. Ir tai nėra per sudėtingas kūrinys vasarai. Be to, labai tinka mokytis prancūzų kalbą, nes čia labai daug prancūziškų posakių.
Romaną galima nusakyti kaip charakterių muziejų. Nes tai iš esmės ir yra charakterių romanas. Nesakau, kad nieko daugiau jame nėra, bet juk nepalyginsi su „Ana Karenina“ ar „Ponia Bovari“. Drąsu iš leidyklos pusės perleisti tokį monumentalų kūrinį. Pagirtina. Dar norėtųsi patarti perleisti daugiau lietuviškai išleistų, bet užmirštų ir mažai aptarinėtų darbų, kurie labai reikalingų nūdienai: tai ir Heinricho Bollio „Klouno akimis“, ir Josepho Conrado „Lordą Džimą“, ir Max Frisch „Homo Faber“, ir Gunter Grass „Skardinis būgnelis“...
Leidykla „Kitos knygos“ vasarai ketina visus skaitytojus nuskraidinti į Stanislawo Lamo „Soliarį“ – ir tai bus viena karščiausių vasaros knygų. Ilgai, gerokai per ilgai neperleista, ji vis tik atskries ir šildys savo neblėstančia vaizduotės saule. Tai ne tik fantastikos kūrinys – tai jokių analogų neturintis šedevras kaip visi klasikiniai kūriniai. Keista, bet net ir perleidžiant knygas dažnai leidėjai geriau lengva ranka pasirenka perleisti jeilinį Ericho Maria Remarque‘o romaną, nuo kurio jau bloga, nei ieško romanų, kurie buvo išleisti kartą ar du ir yra praktiškai paskendę užmarštyje. Niekada ne vėlu mokytis iš klaidų.
Na, o vasariškai nostalgiškas „Jotemos“ Jojo Moyes „Mergina, kurią palikai“ – tikra staigmena. Iš tokių autorių retai tikiesi lengvumo ir gilumo. Romanas lengvas, bet su įdomiu praeities dabarties deriniu ir išmoningu siužetu. Jei norite romantikos, meilės ir tiesiog pasimėgauti skaitymu, nevarkite su klasika. Rinkitės greitą maistą, kuris neužterš jūsų banalumu ir klišėmis. Nevarkit su Jude Deveraux. Neverta.
Leidykla „Baltos lankos“ vasarai parinko bene geriausią sprendimą – jaunos rašytojos Vaivos Rykštaitės į jokius žanrus netelpančią knygą „Viena Indijoje“. Apie labai tikroviškas jaunos merginos patirtis Indijoje. Tai nėra romanas, tai nėra esė – tai tekstas, kuriam tinka „gyvenimo“ etiketė: pasakojama be jokios distancijos ir atvirai, tuo kiek atbaidant tuos, kas iš knygų tikisi „kitos realybės“. Čia tiesiog dokumentuojamas gyvenimas, todėl knyga greičiausiai turėtų būti kaip kelionių vadovas, bet gali kuo puikiausiai tarnauti ir kaip pažintinis vadovėlis, juolab, kad parašytas rašyti mokančios ir protingos merginos. Indija čia – be jokio, nė menkiausio filtro. Jei mėgstate sugerti realybę – knyga turėtų patikti.
Smagu, kad leidykla „Vaga“ vėl prikėlė Marcelį Proustą ir perleido dvi pirmąsias „Prarasto laiko beieškant“ dalis. Tereikia rasti laiko ir vietą, kur būtų galima tai skaityti ir kažin, kas gali pranokti tokias skaitymo atostogas. Net tiems, kas bijo skaityti tokias knygas, įspėjimas: niekada nesigailėsite, jei pamėginsite. Tai lyg šokti su lynu: malonumas, kurį patiri, didesnis už bet kokią baimę. Praleisti vasarą, neperskaičius nė vienos knygos – lyg praleisti gyvenimą, neišmokus skaityti. Todėl ką nors iš viso šio sąrašo tikrai rasite sau. Svarbiausia – nebijoti rizikuoti.
Lietuvos leidėjai drąsiai siūlo pačius geriausius kūrinius pačiose geriausiose formose. Būkime drąsūs, priimkime iššūkį ir pabandykime pamiršti mokyklines traumas – įsimeskim į kelionių krepšį ne pačią lengviausią knygą. Juolab, kad to paprasto ir pigaus šlamšto jau kiek per daug priversta knygynuose. Vasarą ir taip daug pagundų, saulė radioaktyvi, kam dar nuodyti save prastomis knygomis? Geriau atsigaivinti tuo, kas trykšta iš pačios Mūzos gelmių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!