Viskas prasidėjo nuo to, kad sekmadienio vakarą išėjau pasivaikščioti su savo šuniuku ir atsiimti siuntos iš paštomato. Oras buvo nuostabus – ką tik palijo ir visur tiesiog kvepėjo pavasariu, o ypač alyvomis. Ramiai žingsniavau kartu su savo šunimi ir nusprendžiau paskambinti telefonu šeimai, pakalbėti, ką jie nuveikė per dieną.
Tuo metu ėjome pro aptvertą krepšinio aikštelę. Kad būtų aiškiau: prie pat krepšinio aikštelės tvoros yra pėsčiųjų takelis. Būtent šiuo takeliu ir ėjome, kai aikštelėje prie tvoros link mūsų staiga atbėgo nedidelis baltas šuniukas, labai norėjęs susipažinti su mano šunimi.
Kalbėdama telefonu sustojau prie tvoros ir leidau šuniukams pasilabinti. Tik man sustojus, prie tvoros pribėgo tuo metu aikštelėje buvusi moteris. Jau iš veido buvo galima pasakyti, kad ji tiesiog įniršusi, nuo pykčio jis visas buvo persikreipęs. Na, pagalvojau, nusišypsosiu, pamatys, kad nieko blogo nenutiko, ir eisime toliau.
Tačiau ji atbėgo prie tvoros, čiupo šuniuką už pavadėlio ir su nepaaiškinamu pykčiu pradėjo rėkti ant savo vaiko, kuris irgi buvo toje pačioje aikštelėje. Ir, kai sakau, kad ji rėkė, nė kiek neperdedu – nuo jos rėkimo net man negera pasidarė.
„Kodėl paleidai šunį? Gi sakiau nepaleisti! Kas tau darosi? Kodėl tu jį paleidai?!" – tokiais žodžiais ji beveik klykė ant berniuko.
O tam vaikui, kaip galiu spėti, buvo kokie vos 6 metai. Na, daugiausiai 8 metai. Tai buvo visiškai nedidelis berniukas. Pabėgęs šuniukas nubėgo vos kelis metrus prie aikštelės tvoros, kuri buvo visiškai uždaryta. Nenutiko absoliučiai nieko blogo. O ir nutikti kažkas blogo nelabai galėjo – gatvė daug toliau, tiek mano, tiek jos šuo visai nedideli, tad net pjautynių atveju būtų buvę nesunku juos atskirti. Nors apskritai, jie abu tik norėjo pasiuostyti.
Visa ši drama įvyko labai staigiai, o aš tuo metu kalbėjau telefonu, tad nieko šiai motinai nepasakiau. Po to, jau nuėjusi, pradėjau labai gailėtis. Mane pačią apėmė toks didelis pyktis ir liūdesys dėl vaiko – kaip tėvai taip neatsakingai gali kelti balsą dėl menkiausio nutikimo? Juk čia tik vaikas, kuris, iš esmės, nieko blogo nepadarė, nes pavadėlis jam tik išsprūdo iš rankų.
Kita vertus, abejoju, ar mano kokia nors jai mesta frazė būtų pataisiusi situaciją. Jos reakcija į šuns atbėgimą buvo tiesiog neadekvati. Tad kaip aš, kažkokia „piemenka“, galiu aiškinti visiškai svetimam žmogui, kad jis nerėktų?
Ir vis dėlto, jei ši situacija pasikartotų dar kartą, tikrai netylėčiau. Niekaip negaliu suprasti, kaip tėvai gali taip šlykščiai ir neadekvačiai kelti balsą, ypač tada, kai nieko blogo nenutinka. O po to stebimės, kad vaikai neklauso mokytojų ar nueina klystkeliais ir nieko nepasakoja savo tėvams. Kaip gi jie galėtų kažką pasakoti, kai tėvai paprasčiausiai nesuvaldo emocijų?
Galbūt šį tekstą perskaitys pati įvykio herojė. Tokiu atveju tikiuosi, kad ji susimąstys, jog rėkimu niekada nepelnys savo atžalos pagarbos ar meilės, juo labiau – neišugdys žmogiškų vertybių.