Veislynuose gyvūnai yra kruopščiai planuojami ir labai laukiami – iš pradžių veisėjai renka pačius sveikiausius, gražiausius, veislės standartus atitinkančius būsimuosius tėvus. „Aplankome savo veislyno šuniukus naujuosiuose jų šeimininkų namuose ne tik kad patikrintume jų gyvenimo sąlygas, bet kad galėtume ir toliau atlikti veisimą. Kad žinotume, kas iš to mažo šuniuko išaugo; ar turime galimybę atsivežti patelę ar patiną ir suporuoti“, – veisimo subtilybes pasakoja dr. Marius Smetona, lietuvių skalikų veisėjas.
Visgi tikrasis vargas prasideda gimus atžaloms: ir dr. M. Smetona, ir Rytų Europos aviganių veisėjas Tadeušas Makovskis vieningai tvirtina, kad vienas sunkiausių darbų – prižiūrėti, jog kalės nenumintų naujagimių šuniukų. „Budime su žmona pakaitomis – vienas miega, kitas prižiūri“, – sako dr. M. Smetona.
Tuo tarpu gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ prieglaudos savanorės liūdnai pasakoja apie į prieglaudą atvežamas žmonių išmestas besilaukiančias nekilmingas kalytes ir katytes: „Būna, pabėga patelės iš namų, o grįžta jau su pilvukais neaišku iš kur ir nuo ko. Ir atsikrato žmonės tokiomis... Džiugu bent todėl, kad mažus šuniukus ir kačiukus gana greitai pasiima, o organizacija į jos globą patekusius gyvūnus stengiasi iškart kastruoti ir sterilizuoti“.
Kai gyvūnams ateina laikas iškeliauti į naujus namus, tiek veisėjai dr. M. Smetona ir T. Makovskis, tiek prieglaudų savanoriai tvirtina atidžiai atsirenką naujuosius šeimininkus. „Kažkada pardavėme šuniuką, sakė nauji šeimininkai, kad prižiūrės, mylės, parodose dalyvaus... O paskui mums pažįstami parodė skelbimą, jog mūsų šuniuką parduoda!“ – prisimena ne itin malonią istoriją T. Makovskio žmona Lilia Makovska, drauge su judviejų dukra Laura irgi besirūpinanti veislynu.
„Ten pasikeitė gyvenimo sąlygos – savininkei teko išvažiuoti į užsienį dirbti, todėl paliko mūsų aštuonių mėnesių šuniuką savo vaikui. Vaikas lanko mokyklą – nelabai jam įdomus tas gyvūnas – todėl įdėjo skelbimą, kad jį parduoda. Taigi, teko išpirkti tą šuniuką atgal ir surasti naujus namus – dabar gyvena kuo puikiausiai“, – šypsosi T. Makovskis, prisimindamas laimingą istorijos baigtį.
„Naujuosius šeimininkus jau atsirenkame gana griežtai. Bendraujame, kviečiame užsukti į prieglaudą vieną, kitą kartą, kad geriau susipažintų su išsirinktu gyvūnu. Taip pat stengiamės su šeimininkais palaikyti ryšį ir vėliau, jau gyvūnui iškeliavus į naujus namus. Esame girdėjusios atvejų, kai į prieglaudą gyvūnas grįžo ir antrą, ir trečią kartą“, – pasakoja gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ prieglaudos savanorės.
Problema – daugintojai
Ilgą laiką nebrangaus, „veislinio“ augintinio norintiems žmonėms išeitis buvo daugintojai. Tai – neįregistravę oficialaus veislyno žmonės, kurių dauginami veisliniai ar panašūs į veislinius gyvūnai neturi dokumentų ir nedalyvauja parodose. Dažnai žmonės iš „daugyklų“ įsigyja augintinius su įvairiomis įgimtomis ligomis, mat daugintojai nesirūpina gyvūnų sveikatos tyrimais. Maža to, neretai gyvūnai „daugyklose“ yra laikomi žiauriomis sąlygomis – gyvena pusbadžiu, sergantys, nuolat kergiami, po kelis viename mažame narve, pusiau įrengtose nešildomose patalpose arba lauke.
„Aš dovanų buvau gavusi taksytę, iš daugintojų nupirko tuometinis draugas. Būdama dvejų metų per operaciją ji neatlaikė narkozės – po skrodimo paaiškėjo, kad turėjo įgimtą širdies ydą ir dar kažkas buvo. Man tai buvo tragedija, nes mylėjau ją be proto. Kitą taksą pirkau iš veislyno, net minties nekilo taupyti ir pirkti iš daugintojų. Neapykantą jiems iki šiol jaučiu, nors jau 10 metų praėjo... Daugina, jokių normų nesilaiko, kad tik pinigus uždirbtų, o gyvūnų sveikata nerūpi!“ – startuolio „Vinted“ forume liūdna savo patirtimi pasidalino viena moteris. Jai antrino ir kita mergina: „Savo dabar jau septynerių metų Pekino mišrūnę pirkau iš daugintojų būdama „niolikos“, kai dar nesupratau, kas yra tas dauginimas. Nagai nuolat įauginėja į letenas, turi virškinimo problemų, akys ašaroja, pradėjo sunkiai koncentruoti dėmesį: nesugeba maisto pagriebti iš pirmo karto nuo grindų – snukį deda į visiškai kitą pusę, dingsta koordinacija. Labai ją myliu, todėl labai jos gaila“.
Laimei, vis daugiau žmonių ima suvokti tokių „daugyklų“ daromą žalą. „Žinau vienus daugintojus. Daugina neva vestukus ir akitas. Šiaip žmonės tikrai neblogi, myli tuos šunis ir rūpinasi. Bet niekada tam nepritarsiu, nes nei jie turi supratimą, kaip parinkti poras, nei kokius sveikatos tyrimus atlieka. Apie parodas net nekalbu, nes tie šunys net neturi dokumentų“, – toje pačioje startuolio „Vinted“ forumo diskusijoje savo griežtą nuomonę išreiškė viena moteris.
Nors už gyvūnų dauginimą, kankinimą ir nepriežiūrą numatytos baudos, gyvūnų gynėjai piktinasi, kad jos per mažos. Dauguma gyvūnų mylėtojų reikalauja, kad augintinių kankintojams grėstų panaši atsakomybė kaip žmones suluošinusiems nusikaltėliams.