Gritutė (šuns patelė, mišrūnė) sirgo, sirgo ilgai, gal 10 metų. Ant pieno liaukų buvo guziukai, bet nedideli, ant kaklo taip pat, bet riebaliniai. Konsultavomės su daktarais, sakė geriau nejudinti jų, jei staigiai nepradeda augti. Jie neaugo apie 10 metų. Ji jautėsi gerai, lakstė, judėjo, dūkdavo. Prieš gerą mėnesį viskas pasikeitė, auglys vieno vietoj smarkiai išaugo, išsipūtė. Diagnozė buvo negailestinga – vėžys su metastazėmis Gritutei 19 metų, operuoti jau nebuvo galima, o ir operacija jau nieko nepakeistų... Buvo skirti antibiotikai, vaistai nuo skausmo, ji sunkiau vaikščiojo, nebeužšokdavo ant lovos, užkeldavau, nors ir atsargiai, bet ji tyliai inkšdavo, skaudėjo. Nebelipo ir laiptais.
Gatve eidavom labai lėtai, domėjosi aplinka, uosdavo žoles, padarydavo kas reikia. Ir valgydavo neblogai. Bet melsvose, silpnai bematančiose, akyse jau nebebuvo gyvenimo džiaugsmo, žiūrėdavo, atrodo, kažkur pro šalį, galvytę pakreipus į šoną, lyg jau būtų nebe čia...
Laikas, kai reikėjo priimti sprendimą, buvo nežmoniškai skausmingas, kiekviena diena sunkesnė, kai žinai, kad vilčių jai padėti visai nebėra. Kai matai savo kenčiantį mylimą vaikį, širdis verkia, kreipi akis į šalį, jau žinai, kad pakeisti nieko nebegali...
Nenorėjom jos vežti per duobes į kitą miesto galą, nuvežėm į arčiau namų esančią Aido Mockevičius veterinarijos gydyklą, Juozapavičiaus pr. 68, Kaune. Gritutė įėjo pati. Vos įmatydama drebančia ranka užpildžiau sutikimą migdymui, užkėliau ant stalo, priglaudžiau, apsikabinau... Tikėjausi, kad viskas bus neskausminga, su pagarba išeinančiam...
Tokio siaubo, kokį patyriau toj klinikoj, gyvenime neturėjau, nors teko atsisveikint ne su vienu augintiniu. Veterinarui kažkodėl reikėjo, kad ištempčiau užpakalinę Gritutės koją, tada dūrė į raumenį, dūrė taip, kad Gritutė sucypė, verkdama glosčiau, masažavau tą vietą, ji silpo, migdėsi.
Tada iš už kitų durų pasirodė veterinaras, stvėrė viena ranka Gritutę už keteros ir pradėjo tįsti į kitą kabinetą, pašiurpau, sušukau – „Ką darot, aš pati nunešiu...“ Jis pasisuko ir atšovė, kad nemokyčiau jo kaip daryti ir kad kartu eiti negaliu jokiais būdais... Kaip, kodėl toje klinikoje migdomi gyvūnai, jei bijoma, kad šeimininkai pamatys? Durys užsitrenkė, raudojau nesusilaikydama, sūnus su drauge ramino, tos minutės slinko nežmoniškai ilgai, nežinojau, kas už tų durų vyksta. Pagaliau išnešė mūsų pasiruoštoje dėžutėje Gritės kūnelį.
Išsitraukęs žurnalą pradėjo kažką rašyti, vėl jo klausimas – vardas, pavardė? Negalėjau kalbėti, kaukiau, sūnus priminė, kad užpildyčiau visus duomenis sutikime migdyti. Vėl geležinis – vardas, pavardė?... Kas tai – dar vienas kankinimo būdas?
Išverkiau, kad nei vienoj klinikoj taip nėra, kad visur leidžiama pabūti iki išeinant kartu su tuo, kurį mylėjai, kuris buvo ištikimas tau visą savo gyvenimą, kad nesielgiama taip su mirštančiu gyvūnu. Veterinaras atrėžė, kad reikėjo ten ir vežti. Varge, kad aš būčiau žinojus, kas čia vyks, kad būčiau ne tokia silpna, palūžus... Nebūčiau nė kojos čia kėlus, deja...
Atsiprašau Gritute, kad nesugebėjau tavęs išplėšt iš to monstro nagų, kad ir primigdytą, ir bėgt iš ten neatsigręždama, labai atsiprašau, kad nesugebėjau palydėt iki ten, iš kur negrįžtama, kur ramu ir jau nebeskauda, atsiprašau... Kaltę širdy nešiu iki priglusiu prie savosios vaivorykštės...
Ilsėkis, Gritute...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Komentuoja gydyklos veterinaras Aidas Mockevičius
Nusistebėjo, kodėl neoperavo
Ši moteriškė sudaro labai pretenzingos ypatos įspūdį – nuo pat įžengimo į gydyklą jaučiamas noras ieškoti konflikto. Na, bet čia mano subjektyvi nuomonė – gal aš klystu...
Apie minimą konkretų atvejį. Ji atnešė savo kalę su labai pažengusiu vėžiniu procesu pieno liaukoje. Paklausta, kodėl nesuteikė savalaikės chirurginės pagalbos, atrėžė, kad kiti daktarai jai patarė nieko nedaryti. Negaliu komentuoti, ar tikrai taip buvo. Nes bet koks guzelis pieno liaukoje turi būti operuojamas kuo anksčiau, šalinant visą ar dalį tos pusės pieno liaukos ir taip pat privalomai kalę sterilizuojant (nes pieno liaukų navikai dažniausiai yra priklausomi nuo kiaušidžių gaminamų hormonų).
Gyvūno eutanazija atliekama taip. Pirmiausia į raumenis suleidžiami vaistai, sukeliantys laikiną bendrąją nejautrą. Sudaryti salygas suleisti vaistus yra savininko pareiga – kad šuniui nebūtų keliamas stresas, kada nepažįstami žmonės jam kažką daro. Tuo tikslu savininkė buvo paprašyta palaikyti kalytę po pažastimi. Leidžiant vaistus į šlaunies raumenis galinę koją reikia ištempti, kad adata netyčia nepataikytų į nervą arba į kaulą. Man patempus už kojos savininkė pajudėjo atbula – todėl dar kartą paprašiau stovėti vietoje. Vis tik ji to padaryti nesistengė (visa savo povyza rodydama, kad palaikyti savo kalę jai atrodo perteklinis reikalavimas), todėl injekcija buvo mažumėlę skausminga.
Kaltinimai laužti iš piršto
Po to nuėjau ruošti vaistus eutanazijai. Po keleto minučių grįžau į procedūrinį, kalytė jau miegojo. Visą tą laiką savininkei buvo leidžiama su ja būti. Sopulingi aprašymai apie tai, kaip „aš jos kalytę žvėriškai griebiau“ yra laužti iš piršto – aš ją ėmiau taip, kaip mane mokė mano gerbiami dėstytojai, kai buvau studentas, taip, kaip parašyta visuose vadovėliuose ir taip, kaip pats mokiau studentus, 27-erius metus dirbdamas universitetinėje klinikoje: viena ranka imama už odos raukšlės kaklo srityje, šuo kilstelėjamas, kita ranka pakišama po krūtine, šuo pakeliamas ir tada nešamas arba pakištas po pažastimi arba priekyje savęs – priklausomai nuo jo dydžio.
Taip nešami net nenarkotizuoti šunys – jei savininkei toks ėmimas atrodo žiaurus, tai tik jos subjektyvi nuomonė, ir tai dar kartą patvirtina, kad savininkui dalyvauti eutanazijoje negali būti leidžiama, nes gal galima būtų reikšti pretenzijas, kodėl neleidžiama dalyvauti operacijoje – po to galėtų parašyti, kaip žiauriai daktaras operavo, „net kraujas bėgo“?
Į savininkės klausimą, ar galima dalyvauti eutanazuojant jos kalę, atsakiau „jokiu būdu ne“. Nes pasaulyje priimta praktika – neleisti savininkui dalyvauti jokiose invazinėse procedūrose: jei kur nors tai yra leidžiama, taip yra pažeidžiama veterinarijos gydytojo deontologija, kadangi savininko reakcijos gali būti nepronozuojamos (alpimai ir t. t. - patikėkite, per 33 darbo metus mačiau visko). Savininkas su eutanazuojamu gyvūnu atsisveikina jam dar esant sąmoningam – ir po to durys užsidaro.
Taigi, nusinešiau miegančią kalytę į operacinę (patikėkite, už keteros imamam šuniui tikrai neskauda – juolab narkotizuotam, po tokia narkoze daromos operacijos). Į veną įstačiau kateterį, per jį suleidau specialiai eutanazijai skirtus vaistus. Įsitikinęs, kad širdies darbo, kvėpavimo ir refleksų nebėra, įdėjau lavoną į dėžutę ir grąžinau savininkei.
Paslaugą suteikė kokybiškai ir profesionaliai
Tolesni savininkės teiginiai apie mano „ledinį balsą“ ir t. t. verti tiek pat, kiek ir apie „žiaurų griebimą“: subjektyvi nuomonė, pagrįsta, matyt, tuo, kad aš jai kaip asmuo nepatinku... Na ką gi, abipusis jausmas. Po visų isterijų, kurias ji sukėlė, mano tonas gal ir nebuvo ypatingai malonus – tiesiog bendravau dalykiškai.
Esu įsitikinęs, kad paslauga buvo suteikta kokybiškai ir profesionaliai. Amesninėmis simpatijomis ir anitpatijomis dalintis manau nėra reikalo. Visa tai nėra verta tų 20 eurų, kuriuos iš šios ponios uždirbau – beje, tai yra du kartus pigiau, negu priklausytų pagal gydyklos įkainius. Ši ponia mano gydykloje lankosi ne pirmą kartą, ji renka beglobius gyvūnus – tai pamaniau, padarysiu nuolaidą. Bet geri darbai nelieka nenubausti.