Gyvenimą su kinu pradedi lyginti tada, kai tarp abiejų ima rastis labai daug panašumų. Iš pradžių lyg ir nepastebimi, tačiau eigoje ryškėjantys ir tampantys gyvai. Būtent tokiais atradimais prasidėjo aštuntoji konkursinė festivalio programa.
Pirmasis filmas, davęs atspirties tašką panašumo ieškojimams, pavadintas „Keliu“. Apie berniuką, išsiruošusį ieškoti tėvo labai neįprastu būdu – prisikabinus invalido vežimėlį prie sunkvežimio. Lyg ir ne kasdieniškas vaizdas, tačiau būtent tikra istorija įkvėpė ukrainiečių režisierių Max Ksjonda sukurti tokį filmą. Kaip ir jaunasis aktorius, įkūnijęs be tėvo gyvenantį herojų ryžtis avantiūrai, realiame gyvenime – lygiai toks pat našlaitis. Šiuos ir dar kitus faktus apie filmo kūrimo subtilybes papasakojo atvykęs į festivalį filmo prodiuseris Maxym Serdiuk. Tada ir apima jausmas, kad kine vykstančios istorijos lipa lauk iš ekranų, ir virsta tikrais gyvenimais. O gal atvirkščiai.
Groti arfa atsisėdus ant kojas tuo tarpu bučiuojančio vyro milžino gal būtų ir neblogas gyvenimo scenarijus. Iki kol akiratyje pasirodytų naujas mylimasis ir priverstų širdį groti jau kitas melodijas ir jau kitais instrumentais. Štai taip gyvenimiškus meilės vingius bandė perpiešti dvi jaunos vengrų režisierės Panna Horváth-Molnár ir Virág Zomborácz animaciniame filme „Priklausomybė“. Šmaikščiai ir šiek tiek šaltai, moteriškai žvilgtelėta į tai, kaip atrodo pasiaukojantis vyras ir savo vertę žinanti įnoringa moteris, šokdinanti visus aplink. Taikliai ir vizualiai įdomi istorija šokdina iš pasitenkinimo ir žiūrinčiuosius.
„Aš ne Sofi, aš Ina Litovski!“, - šaukia mergaitė kitame filme, bandanti įrodyti savo tapatybę... motinai.
Per šešėlius ir fokusavimą tik vieno aktoriaus, nepaliekant matomų detalių aplink, kuriama istorija atrodo šalta, tačiau įtikinamai kalbanti apie dėmesio ir šilumos stoką mergaitės gyvenime. Kaip atkreipti dėmesį žmogaus, kuriam turėtum rūpėti labiausiai? Nenuostabu, kad tokiais momentais imi dvejoti, kas iš tikrųjų esi, ir pradedi prisistatinėti (galbūt) ne tau priklausančiu vardu.
Kaip buvo pasakyta viename filmų, „tai tik pavadinimas, po kuriuo aprašyti įvairūs įvykiai“. Ir tas pavadinimas galėtų būti „Gyvenimas kaip kinas“. Pamatyti vieną jo epizodų dar galėsite spalio 13-ąją Vilniuje.
