Aš verkiu, o mano draugė - net nežinau... Girdim šaudant Lazdynų bokšto pusėj, greitosios pagalbos sirenas, prie Seimo mikrofonas skelbia atsitraukti - nes galite būti sušaudyti.
Ir atrodo - jeigu dabar išgirstume rusų kalbą... Pyktis, tiesiog neapykanta visiems rusakalbiams. Net ir savo neblogiems draugams Maskvoje. Grįžtam į namus Karių kapų gatvėje, sėdim ant laiptų viduje, tylim. Atėjo kaimynystėje gyvenęs vyras - baltas veidas kaip ir jo vilnonis megztinis. Aš dar nebuvau mačiusi taip išbalusio žmogaus. Ir jisai sako - aš buvau prie bokšto ir traukiau žmones iš po tanko. Vėliau atvažiuoja mano mama, tėtis - sako - eisim prie Seimo, o aš sakau - neikit ten, neikit ten.
Košmaras išgyventi tai, kai yra tiek daug tarptautinių žmogaus teisių priežiūros organizacijų, kai žodis karas, atrodo, liko knygose. Ir man akyse stovi jaunuolis giedru veidu prie Seimo - tai jis tikino, kad niekas nieko nežudys, nes dabar XX amžius.
Taigi, dabar žinau, kad karas gali kilti ir XXI amžiuje bet kada bet kur - ir tikiu, kad karą galima atitolinti dialogu, bendradarbiavimu. Bet niekada niekada neišvengsime.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasitaiko tokių dienų, kurių nepamiršime visą gyvenimą - daugeliui lietuvių tokia buvo ir 1991 m. sausio 13-oji. Agresija buvo nesutramdoma ir nesuprantamas žiaurumas tuomet pareikalavo 14-os Lietuvos patriotų aukų. Vis tik, tą dieną minime kaip Laisvės gynėjų – tų, kurie savo šalies laisvą mylėjo labiau nei patys save. Prašome Jūsų, pasidalinkite prisiminimais apie 1991-ųjų metų sausio įvykius.
Papasakokite, kaip jautėtės, kur tuo metu buvote, kas virė jūsų galvoje. Pasidalinkite savo sausio 13-osios prisiminimais.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Prisiminimas“. Jūsų laiškų laukiame iki sausio 13 d. 22 val.