Agnė Zacharevičienė: Rugsėjo 1-oji man buvo labai didelė šventė, kiekvieni metai reikšdavo, kad aš paaugau, kad einu keliu, kuris veda vis arčiau to paslaptingo suaugusiųjų gyvenimo ir vis pasvajodavau, ką aš galėčiau dirbti baigusi mokyklą...
Didelė laimė buvo vėl sutikti klasiokus ir mokytojus, kadangi buvau stropi mokinė, tai kruopščiai laukdavau tos šventės. Mokykloje buvau pilka pelytė, ryškios mūsų klasėje buvo kelios mergaitės, iš kurių mes kitos mokėmės. Vienos mama gyveno užsienyje, tai iki dabar prisimenu, kad jau prieš tiek metų kaip stebuklas buvo blakstienų rietiklis, kurį jai mama parvežė, visos norėjo tai išbandyti.
Man visada tėveliai pirkdavo naujus rūbelius ir batukus Rugsėjo 1-ajai, negalėdavau sulaukti, kada juos apsiausiu, o mokytojams, kaip taisyklė, nešdavome dovanoti kardelius, kuo ilgesni, tuo būdavo gražiau...
O šiaip mūsų gyvenimas tikrai nebuvo toks spalvingas (gal net dėčiau kabutes) kaip šiuolaikinio jaunimo, mes gyvenome be mobiliųjų telefonų, „ipadų“, kompiuterių ir kitų žaisliukų, bet buvome labai laimingi.
Neringa Šiaudikytė: Įspūdžiai - patys geriausi, visada laukdavau Rugsėjo 1-osios, nes būdavo įdomu po vasaros susitikti su klasiokais, pamatyti, kaip visi pasikeitė. Man buvo svarbi šventė, visada ruošdavausi, kol nesimokiau gimnazijoje ir neturėjau uniformos, planuodavau, kuo pasipuošiu. Man Rugsėjo 1-oji asocijuojasi su sunkaus darbo pradžia, nes mokykloje buvo tikrai sunkiau nei universitete. Čia viskas žymiai paprasčiau ir, žinoma, todėl, kad jau esi suaugęs ir į daugelį dalykų žiūri paprasčiau.
Liutauras Salasevičius: Rugsėjo 1-oji man dabar yra šventė, nes žinau, jog nereikia eiti į mokyklą, nors mokslo metų pradžios visad laukdavau - būdavo smagu pamatyti klasės draugus, pasidalinti vasaros įspūdžiais. Atmintyje išlikusios asociacijos - mokinukai, vilkintys tvarkingą uniformą ir raudonos spalvos kardeliai jų rankose. Tad ši diena turėjo savito žavesio.
Matas Niparavičius: Man Rugsėjo 1-oji visų pirma reikšdavo didžiulį kiekį gėlių namuose, nes mama taip pat yra mokytoja ir kiekvienais metais būdavo kalnai gėlių kiekvienoje vazoje ir kriauklėje. O šiaip visada Rugsėjo 1-ąją į mokyklą eidavau su dideliu noru. Niekada neturėjau didelių bėdų su mokslais, tad ir į mokyklą keliaudavau per daug dėl to nesukdamas galvos.
Labai gerai atsimenu paskutinę Rugsėjo 1-ąją. Nori nenori, viduje žinai, kad tai paskutinė tokia šventė, kad po šitų metų jau teks žengti naują žingsnį visai kitur. Ko gero, tą dieną buvau pats rimčiausias ir tiesiog stengiausi sugerti kiekvieną momentą, kiekvieną akimirką į savo atmintį, kad ji liktų kuo ilgiau. Dar ir dabar kiekvieną rudenį prisimenu savo mokyklą, klasiokus bei mokytojus. Daug kas sako, kad ten nei už ką nesugrįžtų. Na, o aš mielai ten dar pasibūčiau. Gal ne visus 12 metų, bet bent mėnesį tai mielai „patrinčiau“ mokyklos koridorius.
Rasa Arlauskienė: Rugsėjo 1-oji man visada buvo laukiama, pilna įspūdžių ir lūkesčių diena. Įdomu buvo išvysti pasikeitusius, paaugusius klasės draugus. Naktį prieš tai beveik neužmigdavau, su jauduliu laukdavau rytojaus. Rugsėjo 1-osios laukdavau taip pat kaip ir vasaros atostogų. Buvau vienas iš tų retų vaikų, kurie mėgo lankyti mokykla...
Oksana Šklėriūtė: Vaikystėje tai buvo viena iš tų švenčių, kuriai pradėdavau ruoštis jau rugpjūčio mėnesį. Kartu su mama suskubdavome rūpintis, kuo apsirengsiu ir ar turėsiu visus reikiamus daiktus mokslo metų pradžiai. Tiesa sakant, namuose turėjome gėlę, kuri kasmet tuo pat metu pražysdavo, todėl man, kaip vaikui, buvo aktualu rūpintis ja, kad turėčiau ką padovanoti klasės auklėtojai. Labiausiai įsiminę Rugsėjo 1-osios dienos prisiminimai susiję su mamos rankomis nertomis suknutėmis ir ta gėlyte, kuri pražysdavo.
Vėliau, turbūt jau sulaukus 10-os klasės ta diena kiek blanko... Natūralu, juk išaugame ir pradedame kiek kitaip vertinti tam tikrus dalykus. Tuomet aktualu tapo vėl sutikti visus klases draugus, su kuriais puikiai sutariau, ir žinoma rūpėjo, kaip tą diena atrodysiu.
Eimutis Kvoščiauskas: Kai prisimenu Rugsėjo 1-ją, man iškyla pačios mieliausios asociacijos. Ši šventė asocijuojasi su gėlėmis,ypač kardeliais, su gražiu rudeniniu oru. Prisimenu ir kai žengiau su jauduliu į pirmą klasę, pamenu, kai pirmą kartą pamačiau savo pirmąją mokytoją. Atsimenu, kai mus dvyliktokai vedė už rankų į šventinę salę. Pirmas skambutis, ech...
Puikiai pamenu ir paskutinę Rugsėjo 1-ją, kai šventės metu visi klasiokai stovėjome pasipuošę ir jau tada jauduliukas buvo, nes suvokėm, jog tai - paskutinį kartą šitoje mokykloje. Rugsėjo 1-osios laukdavau su nekantrumu, nes būdavau pasiilgęs klasiokų, būdavau visada kupinas atostogų įspūdžių, tad norėdavosi jais pasidalinti su draugais.
Net laukdavau tos akimirkos, kai sužinosiu, koks bus pamokų grafikas, kokie nauji dėstymo dalykai „prisidės“, laukdavau naujų vadovėlių. Kai įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, Rugsėjo 1-osios šventės buvo kitokios. Bet tikrai nenusileido savo didingumu ir įvairumu.
Jurga Anusauskienė: Pačią pirmąją Rugsėjo 1-ąją labai norėjau į mokyklą. Viskas buvo nauja ir todėl - įdomu. Bet rugsėjo 2 d. tvirtai pasakiau: galite mane iš čia išvesti, nes ką norėjau, jau išsiaiškinau. Pamenu, mama palingavo galva ir supratingai šyptelėjo... Vėliau ši data, žinoma, tapo svarbi, nes juk po vasaros pirmą kartą susitikdavau su bendraklasiais.
Kad mokykloje galima mokytis, suvokimas atėjo žymiai vėliau. Turėjau įvairių mokytojų - vienus su didele pagarba ir šiluma atsimenu iki šiol, kitus su malonumu iš atminties „ištryniau“, kai tik jie nebeturėjo galimybės manęs vertinti. Mano mama yra mokytoja. todėl žinau, kokia ši profesija yra sudėtinga ir kiek reikalauja jėgų!
Julija Jegorova: Po ilgos vasaros mokslų nelabai norėjosi, bet Rugsėjo 1-osios visada laukdavau. Būdavo įdomu ir vėl susitikti su draugais, pamatyti klasiokus, kurie po vasaros visada būdavo nors šiek tiek pasikeitę. Prisimenu tas rudas uniformas - sukneles - ir kai ieškodavau kuo gražesnių nėrinių, tų baltų, kurie būdavo siuvami prie apykaklės ir rankovių... O asocijuojasi Rugsėjo 1-oji su jaunimo susibūrimu, kuriame dominuoja kardeliai (na, bent taip atsimenu iš anksčiau).
Urtė Šilagalytė: Rugsėjo 1-oji man visada buvo didelė šventė, tai lyg naujas laiptelis savo ateities svajonių link. Jai ruoštis pradėdavau jau paskutinį vasaros mėnesį, mėgau prisirinkti skirtingų spalvų sąsiuvinių, įdomių rašiklių ir visko, kas šią progą ir ateinančius mokslo metus padarytų dar įdomesniais.