Kelionės pradžia – Meilės alėja. Netrukus – Naglio kalnas, kadaise ant jo buvo senojo lietuvių tikėjimo šventvietė. Tiesa, kalnelis visai neaukštas, tad užlipti lengva.
Maždaug už septynių kilometrų – įvažiavimas į Ošupio taką. Šioje atkarpoje galima važiuoti toliau arba pasukti prie jūros. Beje, pasukti tikrai verta – paplūdimys itin gražus, žmonių nedaug. Tikrai norisi grožėtis.
Judame tolyn. Pro ausis švilpia gaivinantis vėjas, o kilometrai pralekia greitai. Pušų kvapas, medžiai aplinkui. Pakeliui poilsiavietės, keletas kavinių, rūkytos žuvies vietelių, apleistų namelių.
Pravažiuojantieji dviračiu likimo draugai šypsosi, kai kurie pasisveikina. Tiesa, nedidelis nusiskundimas – prašymas, adresuotas tėveliams – akyliau stebėti savo mažuosius, nes šie visai netikėtai pasuka dviračiu į vieną ar kitą pusę, sukeldami avarines situacijas.
Pamažu mintys išsivalo, vaizdai atrodo dar gražesni. Net nepajunti, kaip jau pasiekta Šventoji. Joje pasitinka mėlynai baltas vandens bokštas.
Įvažiavus į Šventąją pravartu neaplenkti žymiųjų lankytinų objektų: Žvejo dukrų, Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės bažnyčios, beždžionių tilto, švyturio. Aišku, visos šios vietos jau turbūt retą kurį nustebins, bet priminti verta.
Už beždžionių tilto riedant smėlėtu keliuku numinsite iki unikalios vietos – Žemaičių alko. Tai atkurta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija.
Toliau jau laukia apie 37 km kelias iki pat Jūrmalciemio. Tiesa, čia jau reikia geriau paruošto turistinio ar kalnų dviračio. Mat laukia gana ekstremalus etapas, kai žvyrkelius keičia smėlėti miško ar lauko keliukai, o vietomis kelias tampa tik numanomas, protarpiais atsiranda lygiagrečių kelių.
Bet šįkart užteks, sustojame Šventojoje ir grįžtame atgal. Malonus nuovargis kojose, bet jis visai ne demotyvuoja, atvirkščiai, primena, kad ir kūnas, ir protas laiką leidžia smagiai bei prasmingai.