Ruošiantis kelionei, teko pasiskiepyti nuo keleto rimtų ligų, sutinkamų žemyninėje Afrikoje, taip pat apsirūpinti antimaliarinėmis tabletėmis. Vizų ar kažkokių kitų dokumentų vykstant į Gambiją bei šalia esantį Senegalą (prie sienos prašoma medicininio pažymėjimo, įrodančio, kad esi pasiskiepijęs nuo geltonosios karštligės) lietuviškų pasų savininkams nereikia.
Vasario mėnuo Gambijoje laikomas sausuoju periodu, todėl maliarinių uodų aktyvumas sumažėjęs, o oro temperatūra kasdien – apie 30 ar truputį daugiau laipsnių karščio.
Atvykę į Gambiją, apsistojome viešbutyje Kololi rajone šalia jūros. Buvau skaitęs, kad Gambijos pajūris (ypač prie viešbučių) stipriai skiriasi nuo tikrojo šalies veido, tad nusprendėme išsinuomoti mašiną ir apkeliauti gana siaurą ir ilgą, abiejuose Gambijos upės krantuose išsidėsčiusią, šalį. Rimtoje automobilių nuomos kompanijoje „Afriq Cars Rental“ nedidelių automobilių neturėjo, pasiūlė užsukti kitą dieną. Be to, nuvylė limitas dienos nuvažiuotam atstumui – 100 km, o mums reikėjo vykti į šalies gilumą ir vien per artimiausias dvi dienas nuvažiuoti 500 km.
Pavaikščiojęs po miestelį, radau dar dvi automobilių nuomos kompanijas, bet, deja, jos buvo uždarytos, o nurodytais telefonais niekas neatsiliepė. Paklausinėjęs darbuotojų gretimame viešbutyje, vienas vyrukas, vardu Ben Bojang pasakė, kad jis su broliu nuomoja mašinas ir dabar turi gerą „Mitsubishi Pajero“ visureigį.
Greit sukirtome rankomis dėl automobilio nuomos 4 dienoms, mokant po 3500 Gambijos dalasių (apie 62 eurai) dienai. Pasakėme, kad planuojame važiuoti į George Town šalies gilumoje. Kai grįžome pasiėmę pinigus ir pasą, mašinos nuomotojas Benas pasakė, kad jo brolis sutiks tik tuo atveju, jei už kelionės dieną į George Town sumokėsime 10 000 dalasių. Ilgai ginčijomės, bet nenoromis sutikome, nes neturėjome kitų variantų.
Pasirašę sutartį ir gavę visureigį, pajūrio keliu patraukėme į pietus, link Senegalo. Senegalas supa Gambiją iš trijų pusių, o vakarinį krantą skalauja Atlanto vandenynas. Vienas įdomiausių sustojimų buvo didžiausias šalies žvejų miestelis – Tanji. Atmosfera čia tikrai afrikietiška, galybė žmonių kažką daro: pardavinėja buities daiktus, įvairiausią žuvį, moterys ją valo, vyrai rūko žuvį mūrinėse rūkyklose, žvejai, ilgomis siauromis ryškiai išdažytomis spalvotomis valtimis, parplaukia iš žvejybos. Didelis karštis, kai kuriose vietose stūkso žuvų atliekų kalnai, smarvė riečia nosį, o milijonai musių zyzia aplink.
Palikę Tanji, važiavome toliau, kai staiga užsidegė visos visureigio spidometro raudonos lemputės ir automobilis sustojo. Benas su mechaniku atvyko taksi po beveik dviejų valandų. Mechanikas pradėjo ardyti variklį. Diagnozė skaudi – į tris dalis sulūžęs paskirstymo velenėlis. Nedidelis ir senas „Mercedes“ taksi automobilis didžiulį visureigį nutempė į servisą, esantį už 30 km. Sekančią dieną paprašius kito automobilio, Benas ant mūsų pyko, kad nemokame važiuoti, bet galų gale grąžino pinigus už tris likusias dienas.
Vis tiek norėjosi pamatyti Gambijos šalies gilumą, todėl radome vietinę turistinę agentūrą, kuri už 17.000 dalasių (300 eurų) pažadėjo nuvežti du žmones į George Town, aprodyti River Gambia Nacionalinį Parką, pamaitinti ir apgyvendinti vieną naktį viešbutyje. Sekantį ankstų rytą keturiese pradėjome kelionę: aš su žmona, vairuotojas ir gidas.
Gambija – buvusi Didžiosios Britanijos kolonija, tad beveik visi žmonės be problemų kalba angliškai. Gambijos upė šalį dalija į gana lygias šiaurinę ir pietinę dalis, ir tarp jų yra septynios perkėlos žmonėms ir automobiliams. 2019 m sausio mėnesį ties Somos miesteliu atsidarė pirmasis (deja, mokamas) šalyje tiltas per upę, kuriuo mes sėkmingai pervažiavome į šiaurinę šalies pusę.
Sustojome netoliese esančiame Farafenni miestelyje. Norėjosi įamžinti aplinką ir vietinių žmonių portretus. Deja, absoliuti dauguma žmonių sukosi nuo fotoaparato arba šaukė „duok pinigų!“. Kažkaip nebesupratau Gambijos neoficialaus pavadinimo „The Smiling Coast“ (besišypsančių žmonių pakrantė) prasmės.
Pagrindinių kelių būklė labai gera, šoniniai beveik visi neasfaltuoti. Kas 5-15 km įrengti policijos arba kariniai postai, kiekviename iš jų privaloma sustoti. Pakrantėje automobilių begalės, o šalies gilumoje keliai visai tušti. Jau iš anksto žinojome, kad mokyklose vargana situacija su mokymosi priemonėmis.
Dar prieš kelionę mažiesiems mokiniams pripirkome daug spalvotų pieštukų, flomasterių, spalvinimo knygelių, dantų šepetukų ir kitų reikmenų. Šalies gilumoje sustojome prie atsitiktinės nedidelės pradinės mokyklos. Vaikams dovanos be galo patiko, o patys mažiausieji gavę balionų, vis kišo delnelius ir šaukė: „man, man!“ Neįtikėtina, bet lygiai taip pat skamba lietuviškai!
Pats pagrindinis senovės paveldo objektas – Wassu (miestelio) akmenų ratai. Jie įrengti daugiau nei prieš tūkstantį metų. Čia buvo laidojami karališkų šeimų atstovai. Įdomūs akmenys, tarp jų galima kiek nori vaikščioti ir liesti.
Po Wassu pasukome į Kuntaur miestelį, iš kurio motorine valtimi turėjome plaukti iki River Gambia Nacionalinį parką. Vos tik išlipome iš automobilio, iškart prisistatė keletas vaikų. Paprastai tariant – kaip visada. Viskas prasideda nuo įprastinio „koks tavo vardas?“, o vėliau, viltingai žiūrėdami į akis, taria „ar galiu būti tavo draugu?“. Ėjau fotografuodamas šen bei ten, o vos ne dešimt naujųjų draugų sekė iš paskos. Nejučia atsiminiau animacinį filmuką „Bonifacijaus atostogos“. Įlipus į valtį palengvėjo – vaikai pasiliko krante, ir nebesijaučiau kažkuo skolingas.
Viduryje upės yra keletas didelių salų – gamtosaugininkai jose įveisė šimpanzių kolonijas. Išlipti į krantą griežtai draudžiama, o be to ir labai pavojinga. Parko prižiūrėtojai iš valčių stebi beždžiones, esant reikalui jas gydo, taip pat truputį maitina vaisiais, mėtant juos į atitinkamą pakrantę.
Salų pakrantėse gyvena begemotai. Jie yra agresyvūs – Afrikoje jie nužudo daugiau žmonių nei kuris nors kitas laukinis gyvūnas. Plaukiodami aplink salas, vienoje vietoje užtikome jų net keturis. Įdomu buvo stebėti juos per nemažą atstumą. Nereikia jų trukdyti, o be to, priplaukus per arti, begemotai gali apversti valtį.
Gambijos gamtovaizdis nėra įspūdingas – daugiausia krūmais, palmėmis ir baobabais apaugusi nederlinga žemė. Vietomis fermeriai drėgnuoju metų laiku augina ryžius, kuskusą ir žemės riešutus. Gerai auga apelsinmedžiai ir mango medžiai.
Persikėlę keltu atgal į pietinį krantą, naktį praleidome gido teigimu geriausiame George Town viešbutyje. Iš pradžių mane nustebino čiužinio kietumas, bet padėjus galvą ant nedidelės, netikėtai sunkios pagalvės, pasirodė, kad ji vos minkštesnė nei plyta. Iš Beno gavau žinutę su daugybe variklio nuotraukų, kad jam tai kainuos gal net 25.000 dalasių (beveik 450 eurų), kad variklio sugadinimas yra mano vairavimo pasekmė ir jis taip visko nepaliks, kol aš neatlyginsiu nuostolių. Nekreipiau dėmesio, nes jaučiausi teisus – mechaninius automobilio gedimus visada taiso pats nuomotojas.
Ryte pasivaikščiojome po miestelio centrą. Prieš 200-300 metų čia buvo įsikūręs didelis vergų prekybos centras. Europiečiai plačioje teritorijoje gaudydavo vietinius gyventojus, pristatydavo į George Town, o iš jo laivais jie būdavo išplukdomi į Šiaurės ar Pietų Amerikas. Sakoma, kad iš Gambijos teritorijos buvo išplukdyta 20-30 mln. žmonių. Vis dar išlikę pastatai kur laikė vergus ir kur juos pardavinėjo.
Pakeliui namo vis sustodavome įvairiose gyvenvietėse ar laukymėse. Paprastai neužilgo prisistatydavo vaikai su ištiestais delniukais – kiekvienas baltaodis jiems atrodo lyg milijonierius. Sekančią dieną su ta pačia kelionių agentūra važiavome į safarį Senegale, į Fathala gyvūnų parką. Reginys varganas, bet iš 50 metų senumo „Land Roverio“ stebėti zebrus, buivolus, antilopes, žirafas ir vieną raganosį bent pirmą kartą gyvenime visai įdomu.
Gambijoje rajonuose, kuriuose įsikūrę viešbučiai, ramiai vienas nepavaikščiosi. Kaipmat prisistato vadinamieji „bumsteriai“ – turistus kalbinantys vietiniai. Pokalbis paprastai prasideda „koks tavo vardas?“, „iš kur atvažiavai?“, „ar pirmą kartą Gambijoje?“. Vėliau pradeda siūlyti gido paslaugas, visokeriopą pagalbą atostogaujant. Paprastai tie vyrukai nėra piktybiniai, jie tik nori užsidirbti truputį pinigų. Vieno atsikračius, neužilgo prisigretina naujas „pagalbininkas“.
Iš Beno gavau dvi balso pranešimų žinutes, kad jis kreipsis į policiją, jis juk turi mano paso kopiją ir aš neišvyksiu iš šalies, kol nesumokėsiu už automobilio taisymą. Iš dalies jis buvo teisus, nes ranka rašytoje sutartyje buvo nurodoma – „vairuotojas privalo atlyginti bet kokią padarytą žalą“. Civilizuotame pasaulyje tai būtų suprantama kaip eismo įvykis, bet matyt tik ne Gambijoje. Sugedo bevairuojant – pats privalai sutaisyti!
Kreipėmės pagalbos į savo kelionių organizatorių „Thomas Cook“, bet pokalbyje vietinis agentas palaikė saviškį Beną. Ir dar pridėjo: „ko tu nori, čia Afrika!“ Vėliau agentas su juo susitiko deryboms. Benas pasakė, kad remontui išleido 15.000 dalasių (apie 270 eurų), ir jis pasitenkins puse sumos.
Pamatę, kad čia visi vieni kitus pažysta, nuspėdami policijos korumpuotumą ir nenorėdami turėti nemalonumų paliekant šalį, nenoromis sumokėjome pusę remonto išlaidų. Paskutines dvi dienas taksi nuvažiavome į skirtingus paukščių stebėjimo parkus. Gambijoje tokių parkų gana nemažai, paprastai galima pasisamdyti oficialų gidą, kuris papasakoja apie kiekvieną pamatytą paukštuką.
Viso geriausio, Gambija! Iki kitų susitikimų, Afrika!