Nekeliausi – netaupysi
Skrydis iš Vilniaus į Bankoką kainavo kelis šimtus eurų. Tai yra nemažai, negi sumokėjęs tokius pinigus gulėsi pliaže? Ne, niekada! Reikia tuos pinigus atidirbti! Taip ir gimė mintis vienu metu aplankyti kuo daugiau aplinkinių šalių. Taip mūsų planuose atsirado ir egzotiškasis Mianmaras.
Bilietas iš Bankoko kainavo keliasdešimt dolerių, viza – po penkiasdešimt dolerių. Jokių keistų klausimų nei problemų pasų kontrolės poste. Tiesiog pasieniečiui paduodi 50 dolerių ir jis įkala spaudą su viza. - Velcome to Myanmar!
Žinodamas, kad šalį valdo generolų grupelė, dairiausi kariškių, tankų, raudonų vėliavų. Ne, nieko panašaus. Pirmieji įspūdžiai geri – oro uoste nusiperki SIM kortelę, pasisamdai taksi ir labai plačiomis gatvėmis važiuoji į Rangūno centrą. Naktį aplink šviečia dideli pastatai, matyti parkai.
Internete mūsų rezervuotas viešbutis vadinosi „hotel“, o atvykę pamatėme užrašą „motel“. Įėję į kambarį pajutome stiprų dichlofoso kvapą. Ko gero, personalas labai rūpinosi, kad mūsų nekankintų jokie vabaliukai.
Vakarienei – kepti vabaliukai
Tą patį vakarą išeiname į miestą. Gatvėse galima paragauti gardžiai kvepiančio gatvės maisto. Ir ne tik – pardavėjai siūlo įvairių keptų vabaliukų ir lervų. Mėgstu egzotiką, tačiau mano skrandis sako „ne“. Jam pakaks gardžiai kvepiančio patiekalo kinų rajone už porą dolerių.
Įdienojus pamatome kitokį Rangūną. Vaizdas visai neblogas. Miesto centre porą įspūdingų šventyklų. Aplink jas – parkai. Juose – daugybė pasipuošusių, laimingų žmonių. Vos tik mes sustojame, apspinta vietinės merginos, prašydamos nusifotografuoti. Joms mes – didelės baltos beždžionės. Tokių čia nedaug. Ypač paklausą bendroms fotosesijoms turi mano šviesiaplaukė žmona. Ką darysi – negražu atsisakyti, tenka būti beždžionėlėmis.
Įspūdingo dydžio šventyklų teritorijose žmonės ne tik meldžiasi, jie čia ir ilsisi. Nusileidus nuo šventyklos kalno moterys siūlo pirkti narveliuose uždarytus žvirbliukus. Nuperki tą vargšiuką už dolerį ar pusę ir čia pat išleidi. Taip atseit pelnai dievų malonę, gauni karmos taškų. Mąstau, o kaipgi karmos taškais aritmetika susidėlioja toms moterėlėms, kurios žvirbliukus gaudo ir į narvelius kiša?
Rangūnas turi didelę tokio pat pavadinimo upę, tačiau ji neskiria miesto į dvi dalis kaip įprastai, nes miestas neturi tilto. Dėl to, kas kitoje upės pusėje, jau ne Rangūnas, o Dala. Tai didelis didelis kaimas, į kurį nusikėlus keltu galima gėrėtis ar bjaurėtis provincijos gyvenimu, jo žavesiu ir skurdu.
Rangūno upės pakrantėje neieškokite pasivaikščiojimo takų – vietoj jų čia įsikūrę krovinių terminalai ir uostai. Tačiau šiame mieste yra kur pasivaikščioti, yra šaligatviai, skirtingai nei antrame pagal dydį Mandalajaus mieste.
Rangūne nutarėme sutikti Naujuosius metus. Internetas skelbė, kad nebloga mintis juos sutikti naktiniame klube „Pioneer“, kur renkasi ir vietiniai, ir užsieniečiai. Perskaitėme, kad bilietas į šį klubą kainuoja apie 5 dolerius arba apie 5 000 vietinių pinigėlių.
Taigi, pasiruošę panašų kiekį pinigų grynaisiais, atvažiavome į klubą. Tačiau dvimetrinis apsaugos darbuotojas šiurkščiu judesiu man juos tiesiog ištraukė iš piniginės sakydamas, kad bilietas šią naktį kainuoja ne 3,5, o 16,5 dolerių. Tokiam akivaizdžiam apiplėšimui mes nebuvome pasiruošę, nes už tokius nemažus šioje šalyje pinigus klubas siūlė tik vieną alaus bokalą.
Naujuosius sutikome kažkokiame viešame elektroninės muzikos festivalyje. Ten tūsas vyko pagal visą programą, jaunimas šėliojo.
Rangūnas paliko gerą įspūdį. Tai gyvas, kvėpuojantis miestas. Jame nepatariu užsibūti labai ilgai, tačiau porą dienų praleisti gana įdomu.
Egzotiškas ežeras
Iš Rangūno keliavome į unikalią vietą – Inlės ežerą. Vakare sėdome į naktinį autobusą. 600 kilometrų kelionė dviem kainavo apie 30 dolerių. Autobusas gana patogus, tačiau kelias ne visada geras ir miegoti ne visada patogu. Pakeliui autobusas stojo kelis kartus prie įvairių pakelės užeigų, kad mes galėtume nueiti į tualetą arba pavalgyti.
Paskutinis sustojimas buvo labai keistas – atrodė, lyg būtume atsidūrę Bolivijos kalnuose. Stotelė jau gana aukštai kalnuose, tad oro temperatūra naktį siekė tik apie 10 laipsnių. Visi vietiniai gyventojai vaikščiojo apsimūturiavę, o mes išlipome su šortais ir marškinėliais. Net vietinių gyventojų veidai buvo labai panašūs į boliviečių.
Praleidę autobuse apie 11 valandų, 5 ryto išlipome kažkokiame tamsiame kaime. Išsitraukę prožektorių radome mūsų rezervuotą viešbutį romantišku pavadinimu „Gypsy Inn“. Šeimininkai leido sušilti vestibiulyje, pasidėti daiktus. Prašvitus išėjome apžiūrėti miestelio.
Buvo tikrai šaltas rytas, vietiniai vyrai šildėsi gatvėje degindami šiukšlių krūvas. Degė ne tik popierius, bet ir įvairus plastikas, tad kvapas tvyrojo nelabai malonus. Vieni šildėsi prie deginamų atliekų, kiti paleidinėjo valčių motorus ir ruošėsi turistus plukdyti į ežerą. Nes miestelis įsikūręs ant į ežerą įtekančios upės krantų.
Tuo pat metu gatve iš lėto risnojo kelios dešimtys vienuolių. Tai buvo paaugliai ir visiški vaikai, jauniausiam gal buvo kokie aštuoneri metai. Visi jie rankose laikė maistui skirtus katiliukus. Ir štai jie pribėgo prie vieno viešbučio ir sustojo. Iš jo išėjo viešbučio darbuotoja su pilnu maisto katiliuku ir ėmė jį dalinti vienuoliams. Žinoma, nedaug kiekvienam jų teko. Gavę po šaukštą maisto, jie nurisnojo prie kito viešbučio, iš kurio išėjo kita moteris su katiliuku. Šioje šalyje taip įprasta maitinti vienuolius.
Septintą ryto, radę veikiančią vietinę valgyklą, užsukome pavalgyti ir mes. Šeimininkė nemokėjo jokios mums suprantamos kalbos, tačiau ant stalo išsyk atnešė arbatos ir karštų pyragėlių. Jie buvo skanūs. Už pusryčius dviese sumokėjome 1,5 dolerio.
Sugrįžę į viešbutį išgirdome pasiūlymą plaukti laivu į ežerą. Pusdienio ekskursija dviem kainavo 9 dolerius.
Inlė – kalnų ežeras, telkšantis 880 metrų aukštyje. Apie 70 tūkstančių gyventojų įsikūrę pakrantėse arba tiesiog ant ežero. Ant ežero jie stato namus, šventyklas, augina daržoves. Matydami ant ežero, t. y. ant polių, statomus namus svarstėme, kur vaikšto, kur žaidžia jų vaikai? Gal jie ne bėgioja, o plaukioja valtimis? Arba žaidžia vandenyje?
Pomidorai auga ant… ežero
Vietiniai gyventojai meistriškai plaukioja mažomis, plokščiomis valtimis – pirogomis. Moterys įlipusios į valtis skalbia drabužius, kitos plaukia dirbti į ant vandens esančias daržovių plantacijas. Būtent šios labai didelės plantacijos kelia nuostabą turistams. Plantacijose dažniausiai auginami pomidorai ir agurkai. Taigi Lietuvoje daržus turintys žmonės įsivaizduokite, kad stovėdami valtyje turite tą derlių prižiūrėti ir nuimti. Smagu tik tiek, kad niekada nereikia laistyti. O kad gerai veša, tai mes matėme. Ragavome ir gardžių vietinių pomidorų.
Kaip tos plantacijos padaromos? Pirmiausia iš bambuko medienos suformuojami lysvių pagrindai, jie prikraunami iš ežero išgraibytos žolės ir ten sodinami augalai. Taip viskas ir vyksta.
Ant vandens matėme ne tik daugybę namų ir plantacijų, matėme ir šventyklas, vienuolyną, mokyklą, turgų, parduotuves – viską, ko reikia žmonių gyvenvietei.
Po pusdienio plaukiojimo ežere sugrįžome į bazinę stovyklą, miestelį sudėtingu pavadinimu Nyaungshwe. Per likusį pusdienį jį du kartus išmaišėme skersai išilgai. Čia tik turistai ir jiems savo paslaugas siūlantys vietiniai: „You need a boat for tomorrow?“ Norėjosi turėti marškinėlius su užrašu „No taxi, no massage, no boat“. Praleidę miestelyje vieną parą, ryte autobusu išvažiavome į Baganą.
Kaip tapome fašistais
Taip sparčiai keliaujame mes, visur skubantys ir viską norintys pamatyti lietuviai. Kitą dieną sėdę į autobusą susipažinome su izraeliečių pora, kuri tame miestelyje rado ką veikti penkias paras. O kai kuriuose miestuose jie praleidžia po mėnesį.
Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, žydas didelio džiaugsmo neparodė. Jis atvirai pasakė, kad mes, lietuviai, vis tik esame fašistai ir nemėgstame žydų. Tai jis pajuto du kartus lankydamasis Lietuvoje. Pasaulio klajūnai sėdėjo autobuse prieš mus. Jų galvas matėme 8 valandas. Į jas bežiūrėdama mano žmona įjungė google ir ekrane matomą vaizdą palygino su realybe. Jų galvų plaukai buvo aplipę utėlių glindomis. Nelengvas tas ilgas valkatavimas.
Kai autobusui sustojus jie pasiūlė į miesto centrą kartu važiuoti taksi, mes susilaikėme ir pasakėme, kad niekur neskubame ir dar norime autobusų stotyje išgerti alaus. Turbūt mintyse jie mus vėl pavadino fašistais…
Autobusas iš Inlės į Baganą turėjo įveikti tik 300 kilometrų. Tačiau kelias driekėsi labai vingiuotais, siaurais kalnų keliais, kuriais lėtai ropojo sunkiai pakrauti sunkvežimiai. Kelio vingiai ir nelygumai tiesiog žudė keleivius, turinčius silpnesnę imuninę sistemą. Autobuso gale girdėjosi garsai, išduodantys, kad jų savininkai intensyviai tuština savo skrandį. Ir kuo skrandžiai darėsi tuštesni, tuo garsai smarkėjo. Tai truko beveik visą kelionę. Vargšas konduktorius vos spėjo jiems nešioti plastikinius maišelius.
300 kilometrų įveikėme per septynias valandas. Jeigu užmirštume nemalonius garsus ir kvapus, galima sakyti, kad pamatėme daug labai gražių vietovių kalnuotoje Mianmaro teritorijoje, kur norisi dar sugrįžti.
2 000 šventyklų
Po gero pusdienio autobuse, pasiekėme Bagano šventąjį miestą. Čia – kitas turistų epicentras. Tamsoje ieškodami vietos pavakarieniauti pagal kainas supratome, kad kainodara sureguliuota turtingiems europiečiams.
Tačiau ne to čia atvažiavome. Patekome į tikrai gerą viešbutį, kuris už 25 dolerius pasiūlė puikų, švarų, gražų kambarį ir dar pusryčius. Už 10 dolerių išsinuomojome elektrinį motoskuterį, su kuriuo kitą dieną leidomės į kelionę po šventyklas. Nesame nei budizmo, nei šventyklų architektūros dideli gerbėjai ar žinovai, tačiau tai, ką sukūrė žmonės Bagane prieš 1 000 metų, negali nedaryti įspūdžio net ir prisiekusiam ateistui. Istorikai teigia, kad tuomet čia buvo pastatyta per 10 000 šventyklų.
Dabar, po tūkstančio metų, jų išliko per 2 000. Ir visos yra šimto kvadratinių kilometrų plote. Įsivaizduokite 10 kvadratinių kilometrų arba nelabai didelį Lietuvos miestelį, kuriame stovi 2 000 šventyklų. Turbūt sunku suvokti nepamačius. Taigi važiuoji keliu, o aplink – šventyklos, šventyklos, šventyklos. Vienos mažesnės, kitos didesnės, įvairių stilių, dydžių, spalvų. Kai kurios labiau nutolę nuo pagrindinio kelio, tad motoroleriu važiuoji duobėtu šunkeliuku tarp medžių.
Gamta čia primena Afrikos savaną. Ir tarp medžių iš kairės ir dešinės kaip grybai kyšo šventyklos. Jos netuščios. Jei turistų ir nėra, tai kiekvienoje sėdi šeimininkas – Buda. Paprastai kiekvieną šventyklą dar saugo priklydęs šunelis. Jis neloja, nepyksta, kad jūs apsilankote, jis šildosi saulėje ir yra toks pat nebylus kaip ir Buda.
Diena, praleista Bagano apylinkėse, įstringa visam gyvenimui Tai toks pat pasaulio stebuklas kaip Petra Jordanijoje ar Egipto piramidės. Pamatyti tikrai verta.
Miestą galima skipinti
Baigę šventyklų apžiūrą autobusu makaluojamės į Mandalajų – paskutinę mūsų būties vietą Mianmare. Atstumas juokingai mažas – 180 kilometrų, tačiau autobusas jį įveikti sugeba tik per 6 valandas. Kelias yra baisaus nelygumo, be to, eismą trikdo labai lėtai judantys sunkiasvoriai sunkvežimiai.
Mandalajus – vieta, kurią galima skipinti. Miesto centre yra Mandalajaus rūmai. Tai milžiniška teritorija, gal 3 kvadratinių kilometrų, aptverta vandens kanalu ir aukštomis sienomis. Aplink šmirinėja kariškiai. Jie ir saugo, ir žolę pjauna. Tačiau užsieniečius įleidžia tik per vieną įėjimą, kad iš jų paimtų po 10 dolerių.
Mums, užsieniečiams, negalima apžiūrėti visos tos teritorijos, nes ji prikimšta kariškių pastatų ir technikos. Mums galima tik tiesiai nupėdinti iki rūmų ir tuo pačiu tiesiu keliu grįžti atgal. Vaizdas priminė sovietinį šiaurės miestelį. Dėl to nutarėme aplenkti šį sukarintą turistinį objektą ir aplankyti kitas vietas, kur nėra kariškių.
Šiame mieste dar yra kalnas, ant kurio – šventykla, dar yra fainas tiltas per upę, dar viena kita graži vieta, tačiau apskritai tai nykus miestas, kurio galima išvengti. Čia net sunku rasti kokį restoraną pavakarieniauti, nes nėra nei centro, nei centrinės gatvės. Kad Mandalajus nepopuliarus adresas turistų užrašuose, patvirtino ir Mandalajaus oro uostas. Iš jo skridome atgal į Bankoką. Kitą tokį tuščią oro uostą mačiau tik Niamėjuje, Nigerio sostinėje, prieš 20 metų.
Kariškiai bando tapti ekonomistais
Inlės ežeras, Baganas – vietovės, kurios įsiminė visam gyvenimui. Nepatiko kariškos valdžios kvapas, nepatiko kariškos diktatūros pasekmės, alkani vietiniai gyventojai, įkyriai siūlantys įvairias paslaugas, baisus eismas, keliai, skurdas.
Patiko geriečiai žmogeliai, visur ir visaip norintys bendrauti. Net kariškiai visur šypsojosi baltoms beždžionėms.
Mianmaras – šalis, kurioje gyvena pusė milijono kariškių ir pusė milijono vienuolių. Vieninteliu būti yra garbė ne tik sau pačiam, bet ir visai šeimai.
Formaliai šalį valdo prezidentas ir Seimas. Tačiau daugiau nei du trečdalius Seimo vietų pasiima kariškiai. Šalyje daugybė valstybinių įmonių. O ir privačias dažniausiai valdo kariškiai – tiesiogiai dalyvaudami jų valdyme arba per kitus asmenis.
Ekonomistais ir vadybininkais bandantys tapti kariškiai nuvarė šalį į lūzerių gardą. Būdama Anglijos kolonija Birma buvo labiausiai išsivysčiusi Pietryčių Azijos šalis. Dabar ji – labiausiai atsilikusi. Kariškių diktatūrą ignoruoja JAV, Europos Sąjunga, šaliai taikomos ekonominės sankcijos.
Vadukai, berods, suprato, kad priėjo liepto galą. Tad pastaraisiais metais ėmė atleisti vadžias – vis daugiau leidžia verslininkams, supaprastino įvažiavimą užsieniečiams, laukia turistų. Keliautojams įvažiavimas yra paprastas per tam tikrus pasienio punktus. Tačiau ne visos šalies vietos dar yra atviros turistams. Šiaurėje, ties Kinijos pasieniu, yra svetimšaliams draudžiamų vietų. Galbūt ten slepiamos gausios karinės pajėgos?
Kariškiai padarė daug savitų sprendimų. Vienas jų – pakeitė šalies pavadinimą iš Birmos į Mianmarą. Kaip ir daugelį kitų su britų valdžia susijusių pavadinimų. Antra – sostinę iš Rangūno iškėlė į niekur. Tiksliau, į Neipido miestą šalies centre. Čia – gigantiški pastatai, gigantiškai plačios gatvės. Dabar čia gyvena apie vieną milijoną gyventojų. Kalbama, kad perkelti sostinę vadams patarė žiniuonis.
Apie kainas
Tai pigi šalis, palyginti su Lietuva, tačiau ji kiek brangesnė už Tailandą. Jeigu nori gyventi švariame trijų žvaigždučių viešbutyje, naktis dviem kainuos apie 20–30 dolerių su pusryčiais arba be jų.
Užsieniečiams, vykstantiems į įvairias paveldo vietas, tenka sumokėti specialų 7–15 dolerių mokestį. Gidai ir taksistai prašo dvigubai–trigubai daugiau, tačiau derybų metu kainą atitinkamai sumažina.
Pavalgyti vietinėje valgykloje dviem galima už tris–keturis dolerius, o prabangesnėje, skirtoje labiau turistams – už šešis–septynis dolerius. Degalai kainuoja perpus pigiau nei pas mus, o kvaišalai dalijami tiesiog už dyką – 0,7 litro butelis romo ar viskio kainuoja 3 dolerius. Alus tėra vienintelės rūšies, žinoma, pavadintas „Myanmar“.
Transporto išlaidos nebus labai didelės. Tereikės kantrybės lėtai kratantis autobusu baisaus nelygumo keliais, nes mačiau, kad asfaltą žmonės klojo... rankomis.
Šešis šimtus kilometrų autobusu važiavome vienuolika valandų, o traukiniu būtume keliavę perpus ilgiau. Kolega, keliavęs traukiniu, pasakojo, kad traukinys per parą du kartus nuriedėjo nuo bėgių. Mašinistams tai nebuvo staigmena – jie išsitraukė domkratus, nukritusius vagonus pakėlė ant bėgių ir važiavo toliau.
Ar verta?
Ar verta važiuoti tik į Mianmarą? Sunku atsakyti. Juk yra žmonių, kuriems ir Baltarusija yra egzotika.
Tačiau, jeigu skrendate į kaimyninę šalį, tarkime, Tailandą, kur visada galima įsigyti pigių bilietų, tikrai verta paskanauti Mianmaro egzotikos. Baganas, Inlės ežeras – tai vietos, kurias reikia aplankyti.
Galima savaitę praleisti Andamanų jūros paplūdimiuose. Ten pabuvoję keliautojai pasakojo, kad tuose paplūdimiuose yra gerai ir nebrangu. Egzotiška kelionės dalimi gali tapti šiaurės Mianmaras, kalnuotosios vietovės. Ten mėgausitės visokeriopa ramybe, nes kalbėtis nebus su kuo – užsieniečių beveik nėra, o vietiniai nekalba jokiomis suprantamomis kalbomis.
Kad ir kaip būtų, Mianmaras yra savita, kitokia šalis, ir tą savitumą galima pajusti tik ten apsilankius.